cofee -tea

Matyt, rašau šitai dabar, kai viduj tamsu tamsu, kad rytoj ryte atsiminčiau. Taip tamsu būna beveik visada. Taip tamsu, kaip per baisią audrą, užklupusią kelyje. Vis mini ir mini pedalus, o dangus pila ant tavęs savo liūdesį ir pyktį, po kurio jautiesi daugiau ar mažiau apvalytas nuo viso tave slegiančio blogio ir tamsos. Mini taip iki tol, kol galų gale pasieki namus ir įsitaisai prie lango su puodeliu arbatos, pasiryžęs tęst lietaus išpažintį. Klausytis jos ir uost ją kaip pačio gyvenimo aromatą - šviesų ir salsvą. Traukt į plaučius tol, kol debesys prasiskirs.
Tada lengvai šildyt pirštus arbatos puodeliu, nes nėra už jį geresnės ir tyresnės šilumos, tokios dažniausiai rusvai gelsvos, tokios kvepiančios ir tokios nepaprastos. Tokios, kurios paragavus neapsikabini pirmos po ranka pasitaikiusios pagalvės, ir kurios nespaudi prie krūtinės norėdamas užpildyt joje žiojinčią tuščią skylę. Ir nuo stogo lašant paskutinėms vargšo dangaus ašaroms tikėtis, kad tai jau nebe liūdesio, o džiaugsmo lašai.
Tuomet atsistot ir leist pirštams pailsėti nuo šilumos - juk ko per daug, tas šiek tiek nesveika. Nukeliaut prie durų nuo kelnių vis dar lašant dangiškam sūrymui, atidaryt jas, ir stovėti ant slenksčio. Štai - tau duotas naujas gyvenimas. Naujas šansas. Tai - pirmoji tavo gyvenimo diena.
Esi lyg pateptasis. Ir jei čia per daug katalikiškų simbolių, imkit ir išbraukit juos. Dangus - baltas. Ir tu baltas, kas, kad šlapiais drabužiais, besišypsantis pats sau, ir visam pasauliui, ir niekam. Šviesiame tarpduryje stovintis lietaus nuodėmklausys.

Kai buvau maža, galvojau, jog ant pačio didžiausio danguje plaukiančio debesies gyvena Dievas.
O dabar...
Dabar ten gyvena viskas, kas gera.