katinas
Mano muzika nieko neįkvepia
Mano muzika verčia iškvėpt
Ji tikra, nors ir dar nepatikrinta
Kaip ir dievas ant tavo peties
Ech, mielas žmogau...
Ar reikėjo, ar reikėjo... REIKĖJO!
Rytas toks, kokiu sunku jau seniai supaistyt savo mintis, telieka jausmas, kad viskas tobula, nors niekada šitaip nebūna. Puodelis kavos (ne litrinis stiklainis, kaip kadaise) ir knyga, ir senas patefonas, o paskui jie visi, tokie šilti, kokie jau seniai neapleido mano širdies. Ir visiškai nesvarbu kas ir kaip. Dėkui.
Ir nors viskas tada atrodė visiškai kitaip, dabar atgimsta kažkas panašaus į gėrį.
"Dabar Tau skauda, vadinasi, tu gali mane suprasti. Tas skausmas visuomet bus su Tavimi. Kitos išeities nėra. Bet įsivaizduok, jog ūmai kažin kas Tau sako: Tu nieko negali pakeisti, o jei pasistengsi viską pamiršti irtai Tau pavyks, apvogsi pats save. Ir apgausi. ir nieko gero iš to neišeis. Ir štai, Lokė taria - o jos žodžiai liejasi Tau į kraują - kad Tau nebereikia šitaip kentėti. Tu gi žinai, kad gali pasikliauti savimi šiek tiek daugiau, nei dabar. Ir Tu neturi savęs nekęsti.
Tik niekada gyvenime nebuvau patyręs nieko šiurpesnio. Nes privalai jai atsiverti, drauguži, ir tada pas Tave sugrįžta Tavo melas ir apgaulės, net pačios nereikšmingiausios; blogis, kurį padarei kitiems, nes kažin ko pabūgai. Tiesą sakant, Lokei nelabai terūpi Tavo nuodėmės, kai Tu sąmoningai naudojaisi kitais savo labui. Tu privalai prisiminti patirtus pažeminimus, akimirkas, kai buvai labiausiai pažeidžiamas ir bėjėgis, kai pats tapdavai auka. Kiekvieną sekundę, kai būdavo trypiami Tavo jausmai, Tavo meilė... Tu gi žinai, kaip tai būna gyvenime - staiga suvoki likęs vienas, ir kažkas visiems laikams nusinešė dalelę Tavo sielos".
Mano muzika verčia iškvėpt
Ji tikra, nors ir dar nepatikrinta
Kaip ir dievas ant tavo peties
Ech, mielas žmogau...
Ar reikėjo, ar reikėjo... REIKĖJO!
Rytas toks, kokiu sunku jau seniai supaistyt savo mintis, telieka jausmas, kad viskas tobula, nors niekada šitaip nebūna. Puodelis kavos (ne litrinis stiklainis, kaip kadaise) ir knyga, ir senas patefonas, o paskui jie visi, tokie šilti, kokie jau seniai neapleido mano širdies. Ir visiškai nesvarbu kas ir kaip. Dėkui.
Ir nors viskas tada atrodė visiškai kitaip, dabar atgimsta kažkas panašaus į gėrį.
"Dabar Tau skauda, vadinasi, tu gali mane suprasti. Tas skausmas visuomet bus su Tavimi. Kitos išeities nėra. Bet įsivaizduok, jog ūmai kažin kas Tau sako: Tu nieko negali pakeisti, o jei pasistengsi viską pamiršti irtai Tau pavyks, apvogsi pats save. Ir apgausi. ir nieko gero iš to neišeis. Ir štai, Lokė taria - o jos žodžiai liejasi Tau į kraują - kad Tau nebereikia šitaip kentėti. Tu gi žinai, kad gali pasikliauti savimi šiek tiek daugiau, nei dabar. Ir Tu neturi savęs nekęsti.
Tik niekada gyvenime nebuvau patyręs nieko šiurpesnio. Nes privalai jai atsiverti, drauguži, ir tada pas Tave sugrįžta Tavo melas ir apgaulės, net pačios nereikšmingiausios; blogis, kurį padarei kitiems, nes kažin ko pabūgai. Tiesą sakant, Lokei nelabai terūpi Tavo nuodėmės, kai Tu sąmoningai naudojaisi kitais savo labui. Tu privalai prisiminti patirtus pažeminimus, akimirkas, kai buvai labiausiai pažeidžiamas ir bėjėgis, kai pats tapdavai auka. Kiekvieną sekundę, kai būdavo trypiami Tavo jausmai, Tavo meilė... Tu gi žinai, kaip tai būna gyvenime - staiga suvoki likęs vienas, ir kažkas visiems laikams nusinešė dalelę Tavo sielos".
C. Sarget ir M. Gascoigne
"Nosferatu"
Ir vis dar negaliu patikėt, kad iš 200 puslapių knygoje mane sugebėjo sudomint tik vos dvi pastraipos...
Komentarai