pripučiamos lėlės tyruose

mėlynai tamsu. kažkur galvoje aidi neskaitytas Keruakas. ir man neskauda smegenų dė nieko kito, apart po pirmos juostelės sugedusio Zenito TTL, kurį radau ant apdulkėjusios spintos, ir kuris šiandien nusinešė dešimtis nuostabių kadrų. įjungiu žaibo rėžimą. prasideda.
visas vakaro šaltis leidžiasi ant kaulėtų pečių ir aptraukia šildančia migla. gera džiaugtis mažais dalykais. per praėjusį pusmetį praradau gebėjimą nuoširdžiau šypsotis. ir man tai reikia būtinai atgaut. nes jaučiu, jog kažkas dingo, tik niekaip nesuprantu kas. dar niekada gyvenime nesijaučiau tokia nuslopinta. naujos taisyklės? oo taip.
išsiveržti kaip vulkanas. judėt kaip vanduo. gyvent kaip oras ir dar velniažin kokie tie kiti elementai, tiesiog būt kažkuo, kas esi iš tikrųjų. sunkus darbas. nes pirmiausia turi suprasti ir žinot, kas esi, ir tik tada galėsi kažką nuspręst. tuk tuk tuk - amžinybė.

Aš tat suradau
Ką?
Amžinybę
Tai saulės ir jūros jungtis

iškeliavo paštu Ryu Murakamio knygoje įterpos eilės. kažkas, kas priverčia vėl imtis savų idėjų, kaip ir po 9kombinacijų Dienos. *mušame būgnus iš puodų* padaryt, kad viskas, kas yra aplink, būtų ta aš, kuri yra kažkur viduj, o ne ta aš, kurią nori matyt (ir mato) aplinka. APLINKA. so fuck 'em all.

"Moters lūpoms neprilygsta nei Rembo poezija, nei Hendrikso gitara, nei Gorado montažas".
telieka tikėtis, kad tai tiesa, ir tinka visiems. nebanguojanti ir nepakeičiama kaip kreivės tiesa. vyras ant dviračio giliomis akimis. vyras Norvegijoje, kurį vadinu savo tėtušiu. vyras rūsyje. geri kartais tie vyrai. o moterys?
tegaliu pasakyt, kad jos velniškai žavios.

laimės receptą žinot.
daug arbatos jums.

Gintarė.