gražus susivėlęs
ir sako, rudenį nebūna liūdesio. jie sako, rudenį nebūna šypsenų. jie sako šitiek daug, tik jau nebesigirdi pro krentančius lapus. penki jutimai įjungiami iš naujo - vėl gyvas žmogus su savo kvapais ir žvilgsniais neša mano laimes ir rūpesčius. vėl, gyvas žmogus. neegzistuojantis mano nematomas draugas, kurį turiu ir laikau prispaudusi prie krūtines tamsiais vakarais. kaip pagalvę grūdu jį savo krūtinėn bandydama užpildyt kažką, ko stinga. bet juk niekada nebūna taip, kaip norėtum.
vakarais gera palikt virtuvėj įjungtą šviesą. tada tikiuosi, jog gal kas atklys arbatos. gal nebereikės jai būt tokiai bejausmei ir beskonei rašalo jūroj. ir sėdi paburkusiais paakiais - tai vėl nemiga, vėl sapnuoju pienes ir sniegą. ateikit, kas nors. heh, arbatos. kavos. bet ko. kad tik ne taip, kaip ankščiau.
menamos odos ant manosios - svetimos ir savossss (šnypščiu). juk ne visada taip.
o tu pastumi žvaigždę -
ir krenta karalius.
viskas pamažu įgauna rusvą kvapą.
vakarais gera palikt virtuvėj įjungtą šviesą. tada tikiuosi, jog gal kas atklys arbatos. gal nebereikės jai būt tokiai bejausmei ir beskonei rašalo jūroj. ir sėdi paburkusiais paakiais - tai vėl nemiga, vėl sapnuoju pienes ir sniegą. ateikit, kas nors. heh, arbatos. kavos. bet ko. kad tik ne taip, kaip ankščiau.
menamos odos ant manosios - svetimos ir savossss (šnypščiu). juk ne visada taip.
o tu pastumi žvaigždę -
ir krenta karalius.
viskas pamažu įgauna rusvą kvapą.
Komentarai