Gera kartais suvokt, jog tu ne iš tų.
Jog rūpi tik man. Viskas rūpi tik man.
Pirštai kvepia nusitrynusiu arbatos malonumu ir natomis.
Jau savaitę nečiupinėjau nė vienos.
Jokių juodų tamsių pėdkelnių. Dėl to ir gera suvokt.
Dainuoju tylai "Wake up", nors norisi visiškai ne jos.
Jaučiu, kaip jos rankos slysta nugara žemyn, vis įrėždamos kažką, ko nesuprantu.
Ar jie galvoja taip pat, kaip aš?
Kam ta simbiozė - taip pat?
Koks tikslas ieškoti panašumų, jei nieko panašaus
niekada
nevyksta?

Matyt, tik tai ir vyksta - panašumai, skirtumai, teletabiai.
Suraskit dešimt. Tarp laiko. Vietos. Kažko.
Tada dar šešis ar septynis tarp Dievo ir Velnio.
Trylika tarp dangaus ir žemės.

Devynis - katės akys. Mėlyna - raudona, juoda - balta. Kažkas kalasi iš nugaros, tik abejoju ar sparnai. Jei kyli, krisi žemai, svarbu, kad išsitėkštum užtikrintai ir į tą pusę, kur reikia. Kaip galima giliau - taip padėsi net duobkasiams per šalnas triūsiantiems prie tavojo pianino klavišų. O jais net grot dorai nemoki. Kairė - chromatiška, dešinė - viskas nuo mi, net jei stygos nutrūkę...

Baigiu, nes imsiu skųstis. Baigiu, nes pirštai pamėlo. Sparnai nukrito.
Baigiu, nes neįgyvendinau.
Nes nežinau, kas buv rytoj.

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

gimme shelter