-
ir niekada nesuprasi
kodėl
klausimai telieka klaustukais ant jos
baltų šlaunų
vis metalas, vis trinasi į
įkaitintą geležį tavo styga
kurios niekada nepaliest nepaleisčiau

ir niekada nesuprasi
kam
geri žmonės iš viso neturi šlaunų
berankiai
savo dalios neskaičiuojantys
iškraustantys proto kampus o
vakarais pro langus pilantys saulę

ir tu niekada nesuprasi
ko
viskas baigiasi tašku ir
būtent šitaip
o juk galėtų užbaigti dar vienui
vienintele gaida neužrašyta
klausimu

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

-
keistai žiūriu į praeitį.  ypač pastarosiomis dienomis. žiūriu ir suprantu, kad tiesiog negaliu atleisti. negaliu ir viskas.  jei negali atleisti, vadinasi, negali ir pamiršti. negali judėti toliau. tie žmonės vis dar lieka įstrigę atmintyje, grauždami šlapią mano paklodės kampelį ir patys to nežinodami.  kasdien kartoju sau, kad paleisčiau.  kasdien liepiu. jie kasdien nesitraukia.  baisu, kad žinau, kaip jie gyvena toliau. žinau, kad ir aš esu jų gyvenimų paraštėlėse. ir mane tai nervina. šitaip. beprotiškai. pykdo.  greičiausiai jie laikosi ant kažkokio mažo, neišspręsto šapelio. to, kuris liko nuo sodo rišimo, kuriam tiesiog nebeužteko vietos jų vėrinėliuose. keista, kaip manąjame jos visad apstu.  norėčiau juos visus sudėti čia. visus iki vieno. ir paleisti. ir tegu plaukia patys sau, kaip kad aš plaukiu. pavargau apie juos galvoti ir jausti nevertę. nemeilę. nesupratimą.  mušu savo ritualinį širdies būgnelį.  užsimerkus kartoju tas, kur...
Skaityti daugiau
-
aš esu paskutinis mamutas. manęs galima neieškoti. visus rasiu pati, tarsi savaime išlįsdama iš po žemių. norėčiau keliauti, bet žinau, kad niekas nepasikeistų. ir toliau būčiau liūdna, ir pavargusi, ir bejėgė, ir savigraužiška. tik kitoje vietoje. noriu tikėti, kad matyti, kad justi progresas. kad į mane ne taip sunku žiūrėt, kaip anksčiau kai medūziškai stingdydavau į akmenis ne kitus, bet save rodos, rankos vis dar tokios pat sunkios nugara linksta prie žemės lenk mano medį kol jaunas, sakytų už Vytį pasisakantys žmonės o aš vis tiek norėčiau kalvelės galva apsiblausus bet tai man netrukdo matuoti savo žodžių ir jų sklaidos potencialo mano vidaus koliziejus vis dar vyksta  kruvinos kovos su nerimu gražūs, beveik poetiški savęs teismai besisukantis, it laikrodis tikslus pasiuntimas myriop (velniop) ir visgi tvirtai pasiryžta nueiti į slemą. net jei abejojama tekstais net jei abejoju savim medūziškom rankom lenkiu savo medį kol jaunas už kal...
Skaityti daugiau

apie gentis

-
aš pakeičiau miestą.  pakeičiau žmones ir gyvenamąją vietą. pakeičiau profesiją. pakeičiau plaukų spalvą. pakeičiau norą rašyti. pakeičiau savo svorį. pakeičiau idėją tatuiruotės, kurią norėčiau pasidaryti. pakeičiau katę į augalus. gitarą, kuria groju. užmačias. balsą. akiduobes.  įdomu, kiek dar galiu nuveikti.  intensyviai galvoju, kokia mano vidinė statistika. kas ir kiek esu.  kas nesu.  praeitus naujuosius pasitikau išsidažiusi veidą karo dažais, klykdama į lyjančią ir pokšinčią naktį Verkių parke. metai buvo panašūs. dabar savo ietis ne galandu, bet audžiu. draugams. vestuvių proga.  sau. kaip tapatybės ženklintoją, kurį kartais užsirišdavau ant galvos tarsi kung fu meistras. karate vaikis. ir eidavau griauti pasaulių, kurių taip ir neužrašau, kuriems leidžiu praeiti.  dabar pasauliai ima stovėti po mūru. pasaulius reikia gelbėti. safe the earth, ir visa kita. save the earth ir save. ir vidines moterų gentis, kurios kuo toliau, tuo labiau nerims...
Skaityti daugiau