n

žinot, gera nieko neturėt.
net ir tada, kai neturi žalio supratimo, ką gi turi.

lyg rasčiau tą vietą,
kurioje jausčiausi taip,
lyg viskas būtų tikrai gerai.
randi - dingsta.
miražai? krentu stačia galva
ir prigeriu smėly.
paskęstu saulės trupiniuose.
(nieko pilna galva).

žiopliai neišgydomi savo negaliose.
"can't you see we have wings"
prisiverčiu. mastyt.
kokios nuostabios jų rankos,
iš po zigzagų bėgantys purpuriniai syvai
nudažantys viską, ką gali vadinti
muzika.

kokios nuostabios žaviai putlios moterys,
vis klausiančios "what are your plans for the future?"
net tavo kvailas atsakymas nepriverčia jų
atrodyti kitaip -
jos vis tokios pat - švelnios ir žavios
savo putlumu.

ir nuostabūs tie, kurie, nors ir žinodami
jog mano ledas netirpsta, vis bando
sunkiai ir kvailai
gydyt mano beprotystę, supančiotą
tramdomaisiais.

grįžta akli pavasariai, su savo meilėmis ir skausmu
varvančiu mediniais gultais...
asmeninės šypsenos pakvimpa dar neišrasto
metų laiko aromatu -
kas, kad vis sninga.
ech, o kad išnyktų visi vardai ir mintys -

tada būtų gera, nes nieko neturėtum.
net žalio supratimo, ką gi turi.