o kad taip be visko...

Štai jau trečia diena.
Truputėlį nevykęs kaip aš.
Vis groji ir groji, ir dainuoji sau pačiam tuos žodžius.
Sau pačiam.
Tada pasidarai du puodelius arbatos.
Kas, kad vienas.

Atsisėdi prieš lempą ir apvynioji šaliką apie jos liekną liemenį.
Pasiūlai arbatos. Atsisako.
Tada nusišypsai ir sugalvoji jai vardą - vis ne taip, ne taip...
Sugrįžo "Bokštas kišenėj".
Bet juk arbatos neišmesi - pats išgeri.
Dviguba beprotybės porcija. Prieš miegą. Ir po.
Dar kartą išmaišai visumą, ir supranti, kad "truputėlį nevykęs" - per švelnu.

Taip švelnu, jog nesugebi.
Ech...

Greičiau jau ateitų tos tamsios dienos, kai gali likt nepastebėtas net ir šviesiais rytais.
Kai išnyksta ta riba tarp devintos pamokos ir nakties.

Ištiesi savo plaukus ant kopos. Tos kopos, kurios niekada taip dorai ir nematei.
Iš apačios sugriebia rankos - ramiai, ramiai...
Šnabžda beviltiškumą ir metalo skambesį. Smėliu. Laiku. Kažkuo.

Visgi, būni originalus tol, kol esi savimi.
Tik savim, ir niekuo kitu.
Na, gal tik bokštu. Kišenėj.