vėl krenti į kalno viršūnę.
kažkieno pirštai nuslysta nugara - skaudžiai ir sarkastiškai plėšomas audinio tvaikas.
vakar sapnavau automobilius ir skraidančias lėkštes.
jos krito lyg rugpjūčio žvaigždės.
žvaigždės, kurių nė vienos taip ir nespėjau pamatyt.
viskas tviska lyg šventinė sekmadieninė saulė.
kas, kad ne šventė. jau nebe.
o gal...
ne.
mane jau juosia būsimi beprotystės rūbai - šeši diržai, nė vieno teisingo.
bepročiams beprotystėje tik klaidos - net paklaidos, ir tos suklusę klausosi prie klasės durų, vis laukdamos, vis tikėdamos... vis vis vis vydamos savo mintis šalin, vis stekendamos barškančias galvas savo pirštinių kampučiais. be jokio laukimo, be jokio tikėjimo. be jokio "vis".
judesiu krebždantis išbrinkęs laikas, srūva venom, gyslom, plešia rankas ir pakinklius į tūkstančius naktų, vis dar nepraleistų besiblaškant griuvėsiuose visko, kas liko. griuvėsiuose to, ką gyvieji vadina mirtim. nes mes - pažadėti.
apsisuki veidą čadra - juk jas sugalvojo vyrai. tie patys, kurių rankos degina, ir aš rėkiu svildama pačioje savyje. tie patys, kurių žodžiai ir žvilgsniai dviprasmiški. tie patys, vis tie patys... o kad taip niekada nepasiekus. o kad taip niekada niekada nemirus. o kad taip...
niekada niekada niekada.
kažkieno pirštai nuslysta nugara - skaudžiai ir sarkastiškai plėšomas audinio tvaikas.
vakar sapnavau automobilius ir skraidančias lėkštes.
jos krito lyg rugpjūčio žvaigždės.
žvaigždės, kurių nė vienos taip ir nespėjau pamatyt.
viskas tviska lyg šventinė sekmadieninė saulė.
kas, kad ne šventė. jau nebe.
o gal...
ne.
mane jau juosia būsimi beprotystės rūbai - šeši diržai, nė vieno teisingo.
bepročiams beprotystėje tik klaidos - net paklaidos, ir tos suklusę klausosi prie klasės durų, vis laukdamos, vis tikėdamos... vis vis vis vydamos savo mintis šalin, vis stekendamos barškančias galvas savo pirštinių kampučiais. be jokio laukimo, be jokio tikėjimo. be jokio "vis".
judesiu krebždantis išbrinkęs laikas, srūva venom, gyslom, plešia rankas ir pakinklius į tūkstančius naktų, vis dar nepraleistų besiblaškant griuvėsiuose visko, kas liko. griuvėsiuose to, ką gyvieji vadina mirtim. nes mes - pažadėti.
apsisuki veidą čadra - juk jas sugalvojo vyrai. tie patys, kurių rankos degina, ir aš rėkiu svildama pačioje savyje. tie patys, kurių žodžiai ir žvilgsniai dviprasmiški. tie patys, vis tie patys... o kad taip niekada nepasiekus. o kad taip niekada niekada nemirus. o kad taip...
niekada niekada niekada.
Komentarai