geležinis medkirtys

Eheeeeei, visi įsimylėjeliai!!! Visi meilės ištroškę donžuanai ir koketės!!! Su nupelnytu pavasariu ir šlykščiom kirmėlėm paširdžiuose jus sveikinu. Dievaži, tik nereikia tų dramų - pasaulis ir taip išprotėjęs. Voliokitės gerdami savo purvą ir nusususius bučinius traukdami iš apdulkėjusių palovių. Gerėkitės pinigingom rankom, raukšlėmis ir akimis - neilgai pavasariška meile sirgsit. Net ir pasveikę tik trumpam vėl grįšit prie senų įpročių - minučių skaičiavimo. Caksinčio laiko metronomu į galvą, į širdį jūsų romantiką! Mylėkit ir mylėkitės, veiskit kirmėles panagėse. Cituokit Šekspyrą savo purvinom lūpom nutepliodami jo vardą. Surinkit visas alei vienos Bodlero ašaras, kas, kad paskui išmėtysit jas į tas pačias vietas, kur radot. Mylėkit savas rudenines pavasario aistras, lyg nusmurgę šunys, šmaižiojantys pakampėse. Tai jūs, neturintys akmeninių širdžių, turit kuo gyvent. Turit kuo džiaugtis - ir džiaukitės, kol dar pavasaris, kol dar ruduo. Kol galit džiaugtis purvu ir meile, ir Šekspyru, ir ašarom.

O aš lyg geležinis medkirtys pakelėje - su pašaipia šypsena žvelgdamas iš žemesnio taško. Šypsokitės, juokitės! Klounai jau paleisti, lyg kregždės pavasarį. Už kiekvieno jūsų, tarp kiekvieno iš jūsų. Naktimis jie tupi po lova ir klausosi sapnų, atsklindančių į jūsų galvą tiesiai iš jūros. Miegokit ramiai, mieli donžuanai, mielos kurtizanės... Lenkiu galvą ir užmerkiu neatmerkiamas akis.
Menkas skirtumas tarp moterų ir vyrų virsta tokiu nepastebimu.