and the bible didnt mentioned us - not even once

šiandien pas mane į namus koją įkėlė samsonas. kas, kad nebe pirmąkart. jau surinkau jo žingsnius. jau išbarsčiau. rankos apšilo nuo jų tylos bei tirpstančių snaigių ant padų. ne tik rankos. ir ten viduj, jau po truputį, užtikrintai, neatšaukiamai - šilčiau ir šilčiau, ir kaupiasi tie žodžiai, kuriuos pasakyt reikia sukaupti visą tavyje esančią dvasią. visą savo drąsą.
kas, kad niekada nebuvai paminėtas biblijoj.
kas, kad niekada ir nebūsi, nebent esi tas jėzus, kuris vaikšto su suknele. nebent esi tas, kuris sugeba perskirt jūras ar daryt tuos stebuklus, kurie sutraukia minias. geriau tie, mažieji, kurie gimsta iš tavo pirštų, iš tavo lūpų kai prisilieti prie sunkiai tavęs klausančių stygų, o vieninteliai žiūrovai tėra narkomanas šuo ir didžiulis raudonas meškinas.
man patinka tarti tuos žodžius užsimerkus, ir įsivaizduoti, jog juos kažkas girdi, jog šalia yra dar kažkas. o dabar sienos ima griūt - po akmenį, po nuoskaudą. imu mėgti tikėt, kad viskas bus gerai. "ir mylėti ligi ryto, ir nė žodžio neištart". jokių žodynų, tik kažkas, kas sušildo. žaisliniai šunys - narkomanai bei raudoni meškinai, kas, kad atšalę. kas, kad niekada nesušilę.
nesuprantu, kokia šio įrašo esmė. kokia gi jo prasmė. norėčiau tikėt, kad jis kaip saldainis. o saldainiui niekada nereikėjo prasmės. mano rankos tampa sparnais. rankos ima drebėt, o venomis teka bekūnis oras, laimingas oras...
mat šiandien - gyvenimas.
mat tyla
mat laikas
mat tuščia
mat nešilta
mat tai susikuri pats.
mat užtenka laukt, kad kas nors ateitų ir viską pakeistų. kaip kažkada pasakė Andy Warhol - "they always say "time changes things", but you acually have to change them yourself".

i loved you first, i loved you first..
labanakt :)