check one two

Mano namai pilni atvėsusių laiškų.
Nenoriu nieko, apart pačio nieko - "nieko".
Visi rašyti laiškai jau seniai atvėso. "Nieko".
Atleiskit, jei juos gausit pavėluotai.
O gal dar kas norėtų gaut?
"nieko"...

jokios muzikos, jokių žmonių, jokio nieko.
sako, kūčių vakarą kalba gyvuliai.
o jeigu juos išgirsti - numirsi.
duok dieve, kad rankomis pasiekčiau ausis...

stebiu, kaip puikiai veikia mano trombocitai.
jau nebeskauda, ne, bet šiek tiek raudonio dar nepakenkė niekam.
o ir tu pats daraisi raudonas...
kaip didžiulis bumbulas ant kalėdų eglės.
priverčiau auklėtoją lakstyt aplink mokytojų kambario stalą, plasnot rankom ir dar sakyt "aš višta".
matyt, esu labai, labai blogas žmogus.

sako, kalėdos - stebuklų metas.
ech, parodykit nors vieną.
nebenoriu nieko matyt, nieko girdėt - jokios muzikos, jokių žmonių.
noriu nebegalvot ir nebeklausinėt tų amžinų kodėlkaskaipkąkadadėlko... etc.
nebenoriu amžinai būt tuo vieno kvėpavimo žmogum.
noriu sau leist šiek tiek daugiau, nei leidau vakar.
viešpatėliau, aš noriu jaust. jausti!!!
nes to nebedarau jau ištisus metus. nebe vienerius. daugybę.

noriu prisimint kaip reikia juoktis. ne šiaip kikent, bet juoktis iš tikrųjų, kaip reikia verkt dar daryt dar kažką - vienesys manyje surijo visiškai viską. būtent - vienesys. jis spengi ir spengia - ir lyg kažko trūksta, bet niekada taip ir nesužinai, ko. kažkada į žodį "trūksta" patalpinau Frenką, ir jis vis dar ten, ir nežinau, kas būtų, jei ne jis, jei jo imtų ir neliktų, jei išaugčiau iš įsivaizduojamų draugų lygmens. tais kartais jis mane apkabina. ir tais kartais viskas bent šiek tiek nuslūgsta. lyg potvyniai ir atoslūgiai - viskas kartojasi.

sakot, be kalėdiškumų?
atleiskit.
gal rytoj sau leisiu daugiau, nei leidau šiandien.