"meduolinė naktis. ji šypsojosi kirsdama mano galvą"

išrėkti visą man susikaupusį nerimą. kažką
laiku niekas nepaaiškino, kaip kaip kaip
niekada neišmokau. o dabar viskas
lyg ir kitaip
lyg ir išprotėjo, lyg ir kraustausi
į svetimas smegenis, ir tik
lietingais žiemos vakarais
kai lyja snaigėm, o pro langų
rėmus varvanti arbata šnabžda apie galimą
meduolinę laimę, supranti, jog tik išmirkysi
ją šiltam puodely, ir išmesi pavėjui
kaip baltą nosinę.
vėl - jos nesimato,
tai žemė per balta
o aš per juodas.

šiandieninės mintys užgulė tirščiau nei sniegas. jaučiuosi sunki ir nepakeliama - ir be jokios naštos. elfaausiai aplink besitrainiojantys katinai žmogiškais veidais - ir tie laimingi. ech, Kalėdos, Kalėdos... ir žiema. žiema, visų aukščiausiai. susivynioju į sielos apvalkalą ir tyliu, prisiglaudusi prie sienos - jokių žodžių, jokių sakinių, jokių.. jausmų. gal šaltis, nerimas ir matematika, gal sputnikas ir septynetas mirusiųjų, gal tai, kas yra toliau, greičiau, aukščiau... paleidžiu balsą, ir virpu su stygom: vienas, du... vienas... vienas... vienas...........
ech, elfaausiai, tildantys, gniuždantys, virpantys savo paties jausmuose ir atsakomybėse. o mano pirštai vėl šoka tą nesibaigiantį geišų ritualą - rankos, rankos, rankos.... viena tyla - ir aš jau miręs.

tik dabar pastebėjau, jog vartoju vyriškas galūnes.
suprantama.
juk jų žandikauliai tiesiog įstabūs.