šūvio į smilkinį dėsnis

ei, juk niekada šito neleistum, argi ne taip? šūvio į smilkinį dėsnis - purvini nuo kraujo veidai ir išskydę prisiminimai, kurių net liežuvis neapsiverčia pavadinti liudijimais. užsimerk, ir aš tyliai ateisiu. jau be tikėjimo. be kažko.
tikėjimo. akys pajuodę, o siela šviečia iš toli toli, kad kitaip ir negali būt. trys dešimtys nemiegotų naktų verčia jaudintis - ko gi taip? kas, ką?  tuomet supranti, jog tai - vis tas pats dėsnis - negimei su nuodėme, negimei ir be jos.
perdėm pyktis įrėžia pirmąsias raukšles į (m)tav(n)o veidą. galų gale jau neatskirsi, kurios skaudžios, o kurios - nuo šypsenų ir juoko. jos visos vienodos. šūvio į smilkinį dėsnis - tapai ne iš kraujo ir nuodėmių, bet iš vyno ir dar kažko. kažko. kažko.
naaagiii, užsimerk, ir ji pabučiuos tave prieš įžengiant į paskutinį kambarį, kuriame praleisi visą amžinybę. tai jau ne nuodėmės, ir nebe šventoji dvasia. jei nori - leisk jai saugot tavo prisiminimus ir laisvę, ir laimes, ir nuojautas, nuotraukomis įamžintas kažkur pačiame tavyje, galvoje, iki tol, kol atsidursi ten, kur ankščiau ar vėliau visi papuolam.
kirmėlėms nesvarbu, ar tai karalius, ar vergas; tu ar aš - skonis vienodas. o paskui jos - į žuvies pilvą, į vištos skrandį, šie - į mus, meldžiamasis, į mus. o mes - į jas. garsiai skaitau. skamba lyg pateptojo veblenimai. išsitepu kaktą sviestu. dabar ir aš tokia. šūvio į smilkinį dėsnis.
o tada -
amžina akimirka, kurioje susikaupę
amžini mūsų gyvenimo trupiniai
tada gali dėlioti juos po vieną
juk jau tas pats - ar kas degins
ar užkas.
palieki savo pėdas ant sniego, po mano durim...
ir net nenujauti
jog ankščiau ar vėliau
visus tavo pirštų antspaudus
susirinksiu.