tai kas po taško
šiandien mano tyla palaiminga. ji apsistojo dešinėje kojoje ir adatomis pasiekia net kaulą. šilta, gražu.. viduje pajuntu tą antrą kvėpavimą. viešpatie, duok man žmogų, kuris nenorėtų šnekėti apie save. duok man žmogų, kuriam pati galėčiau pasakyt kaip gyvenu, kaip jaučiuosi, ir netgi tą skausmingą "kas naujo?". net jeigu atsakymas būtų "nieko". net jeigu atsakymo ir nereiktų.
nesiliauju žavėtis jais. greičiausiai todėl jog žmonės - įstabūs. velniški. kartais (jau imu to nepastebėt) žvelgiu į juos su šypsena, grožėdamasi kiekvienu rankų linkiu, kiekviena raukšle senam ar jaunam veide - nebelieka skirtumo. mane užlieja jų grožis - tas šokiruojantis supratimas. neįpatingas, nenuskausmintas. tais kartais imu jaustis lyg lietuje, kuris taip ir nelyja ant tavęs. nenukrenta nė vienas lašas.
lauke lyg tyčia antrą odą įgavę augalai - viskas pasidengę plonyčiu permatomo ledo sluoksniu. daug kartų pakartoti kadrai - vis tie patys augalai - vis tas pats ledas - šimtus kartų, vėl ir vėl. galima padaryti milijonus tos pačios gėlės nuotraukų, bet kas kartą žiūrint ji atrodys vis kitaip. mat visko negalima pamatyt iš pirmo žvilgsnio. reikia pereiti tuo pačiu keliu nesuskaičiuojamą galybė kartų, o kiekviena smiltelė po kojomis bus vis ne savo vietoje.
žiemą visi mes keisti. kad ir dabar. gali gerti kibirus arbatos, o gali ir ne. štai mano arbata - ypatinga. štai mano sesers kojinės - taip pat. maži dalykai visuomet būna daug didesni už tuos didžiuosius, milžiniškus džiaugsmus. juk smulkmenos daug jaukesnės. daug panašesnės į lietų.
šiandien maudamasi neseniai minėtas kojines pagalvojau, kaip gali jaustis kino aktorius. ar kažkada, būdamas dar mažas, jis taip pat avėsi kojines ir galvojo, kaip jaučiasi tie milžinai, kurių pavardes linksniuoja bulvarinė spauda? ar po dešimties metų "simpsonai" vis dar bus pats geriausias filmukas pasaulyje? laukiu to dešimtmečio. po jo nebebus dabar aplinkui tvyrančios tamsos, nebebus galvos skausmo bei beprasmių klausimų, bus kažkas, ko ankščiau dar nebuvai turėjęs. tuomet net tavo rankos bus visiškai kitokios. sugrubusios, o gal ir nugairintos vėjo, o gal suskeldėjusios, purvinos..? tuomet, žiūrėdamas į jas galėsi sakyt, jog kažkada galvojai, kokios gi jos bus. po tų dešimties metų galėsi kalbėti bei pasakoti, kas buvo, kai buvai aštuoniolikos. tada suprasi, jog nesi amžinas ir imsi ieškoti, kas gi galėtų paversti tave nemirtingu.
bet galgi gyvenimo esmė nėra gyventi amžinai.
gal jo esmė sukurti tai, kas gyvens?
prie arbatos -
lorene scafaria - 28
(paniūniuokit kartu - siunčiu jums Frenką, kad prisiglaustų)
labanakt :)
("ir jaust dėkingumą dėl kiekvienos sumautos savo gyvenimo akimirkos")
nesiliauju žavėtis jais. greičiausiai todėl jog žmonės - įstabūs. velniški. kartais (jau imu to nepastebėt) žvelgiu į juos su šypsena, grožėdamasi kiekvienu rankų linkiu, kiekviena raukšle senam ar jaunam veide - nebelieka skirtumo. mane užlieja jų grožis - tas šokiruojantis supratimas. neįpatingas, nenuskausmintas. tais kartais imu jaustis lyg lietuje, kuris taip ir nelyja ant tavęs. nenukrenta nė vienas lašas.
lauke lyg tyčia antrą odą įgavę augalai - viskas pasidengę plonyčiu permatomo ledo sluoksniu. daug kartų pakartoti kadrai - vis tie patys augalai - vis tas pats ledas - šimtus kartų, vėl ir vėl. galima padaryti milijonus tos pačios gėlės nuotraukų, bet kas kartą žiūrint ji atrodys vis kitaip. mat visko negalima pamatyt iš pirmo žvilgsnio. reikia pereiti tuo pačiu keliu nesuskaičiuojamą galybė kartų, o kiekviena smiltelė po kojomis bus vis ne savo vietoje.
žiemą visi mes keisti. kad ir dabar. gali gerti kibirus arbatos, o gali ir ne. štai mano arbata - ypatinga. štai mano sesers kojinės - taip pat. maži dalykai visuomet būna daug didesni už tuos didžiuosius, milžiniškus džiaugsmus. juk smulkmenos daug jaukesnės. daug panašesnės į lietų.
šiandien maudamasi neseniai minėtas kojines pagalvojau, kaip gali jaustis kino aktorius. ar kažkada, būdamas dar mažas, jis taip pat avėsi kojines ir galvojo, kaip jaučiasi tie milžinai, kurių pavardes linksniuoja bulvarinė spauda? ar po dešimties metų "simpsonai" vis dar bus pats geriausias filmukas pasaulyje? laukiu to dešimtmečio. po jo nebebus dabar aplinkui tvyrančios tamsos, nebebus galvos skausmo bei beprasmių klausimų, bus kažkas, ko ankščiau dar nebuvai turėjęs. tuomet net tavo rankos bus visiškai kitokios. sugrubusios, o gal ir nugairintos vėjo, o gal suskeldėjusios, purvinos..? tuomet, žiūrėdamas į jas galėsi sakyt, jog kažkada galvojai, kokios gi jos bus. po tų dešimties metų galėsi kalbėti bei pasakoti, kas buvo, kai buvai aštuoniolikos. tada suprasi, jog nesi amžinas ir imsi ieškoti, kas gi galėtų paversti tave nemirtingu.
bet galgi gyvenimo esmė nėra gyventi amžinai.
gal jo esmė sukurti tai, kas gyvens?
prie arbatos -
lorene scafaria - 28
(paniūniuokit kartu - siunčiu jums Frenką, kad prisiglaustų)
labanakt :)
("ir jaust dėkingumą dėl kiekvienos sumautos savo gyvenimo akimirkos")
Komentarai
Tik nepersistengti su ateitimi, nes ir dabartis yra vis dar čia. (: