kai rėkdamas jau nebesugebi. kai ant nosies kaba kažkas, kad dar tik laukia. metai su puse - ir aš kaip ir tie dvylikapirščiai žmogėnai lakstysiu į bandomuosius. ir ką? ši karta nepasižymi optimizmu. ši karta nepasižymi niekuo kitu, tik savo žodžių gausa. nes niekas jau niekada nebepaklausia "na, kaipgi Tu?". nes galbūt niekam niekada ir nėra įdomu. išlaviruoti, išlaikyti lygsvarą tarp to ir To. tarp vieno ir daugelio. "sunku, vaikėlaičiai? sunkuuuu.." - pasakytų Valkiūnienė. sunku kaip ir Odisėjui. sunku kaip ir Hamletui. sunku, kaip ir šimtams kitų, tokių pat neaprašytų Biblijoj kaip mes.
o man jau bepigu. lengvos dienos plaukia lyg rūkas tarpupirščiais - nepaliesi, nesugebėsi net pajust. gal tik šalčio banga nuvilnis stuburu. gal tik pajusi svetimas rankas ant savo pečių. daugiau - tik žmonės: svetimi, kurti, laibais pirštais skrebenantys tavo metalinius, nuo jų kalbų atbukusius paausius, nebegirdinčius, nebeklausančius. štai ir vėl - klausiaisi mano žodžių lyg pavasarinio vėjo. nors pats žinai - jie per šiurkštūs šitam metų laikui. rudeniui - gal, bet tik ne tam, kuris ateis švariom pėdom, kuris paliks pirmus žingsnius prie tavo durų. šlapius, toli gražu ne tokius vyriškus kaip vasara (ji - moteris, čadra paslėpus veidą. o jas kaip tik ir sugalvojo vyrai - "dabar galvokite, jog Barbora keista").
taip kartais įsikimbi ir nepaleidi - kad tik neišeitų, kad tik nustotų šitaip išeidinėti. skaudžiai, kas dieną išsinešdamas dalį tavęs. manęs. keista, jog skauda tik tada, kai prievarta pasiima. keista, jog vos vos maudžia tik tada, kai atiduodi.
susimąstai, nutyli. ir aš tyliu. siekteliu ranka to Kažko, nusispjaunu, nusikeikiu. tai - paskutinis kartas.
rytoj rankos bus per trumpos, o laukimas - per toli, kad pasiekčiau.
o man jau bepigu. lengvos dienos plaukia lyg rūkas tarpupirščiais - nepaliesi, nesugebėsi net pajust. gal tik šalčio banga nuvilnis stuburu. gal tik pajusi svetimas rankas ant savo pečių. daugiau - tik žmonės: svetimi, kurti, laibais pirštais skrebenantys tavo metalinius, nuo jų kalbų atbukusius paausius, nebegirdinčius, nebeklausančius. štai ir vėl - klausiaisi mano žodžių lyg pavasarinio vėjo. nors pats žinai - jie per šiurkštūs šitam metų laikui. rudeniui - gal, bet tik ne tam, kuris ateis švariom pėdom, kuris paliks pirmus žingsnius prie tavo durų. šlapius, toli gražu ne tokius vyriškus kaip vasara (ji - moteris, čadra paslėpus veidą. o jas kaip tik ir sugalvojo vyrai - "dabar galvokite, jog Barbora keista").
taip kartais įsikimbi ir nepaleidi - kad tik neišeitų, kad tik nustotų šitaip išeidinėti. skaudžiai, kas dieną išsinešdamas dalį tavęs. manęs. keista, jog skauda tik tada, kai prievarta pasiima. keista, jog vos vos maudžia tik tada, kai atiduodi.
susimąstai, nutyli. ir aš tyliu. siekteliu ranka to Kažko, nusispjaunu, nusikeikiu. tai - paskutinis kartas.
rytoj rankos bus per trumpos, o laukimas - per toli, kad pasiekčiau.
Komentarai