se

prieš dvi dienas nusprendžiau, ką darysiu, jei neįstosiu į aktorinį.
pranešiau naujieną tėvams, ir sulaukiau priekaištų (didžiulė ir velniškai tikra šypsena).
nes kai tik viskas paaiškės, susirinksiu menką savo mantą, sudeginsiu turimus pinigus ir pėsčiomis patrauksiu į Paryžių. ir nusišvilpt man ant visų "pavojų", išgyvenimo rūpesčių ir kitų minimalistinės reikšmės skambesių. tik aš, gitara ir pasaulis. trumpalaikis darbas maistui - viskas, apie ką tegaliu svajot. ir kelias, kelias, mylių mylios... visur besidriekianti laisvė, oras, mintys... dienų dienos tylos ir skanaujamos vienatvės, nebent rasčiau patikimą dvasią kelionei.
o aplink tik grožis, grožis, grožis... per daug paprastas ir brangus, kad sugebėtum išmest ar sudegint. ir net jeigu taip, jo visada atsiras daugiau.
pagaliau ima laikyti kojos - galiu eiti, kylu. lėtai ir užtikrintai stojuosi. juk jos sveikos - telieka baikt inkšt ir pradėti jas naudot pagal paskirtį. ir šypsotis, šypsotis, nes sausis žada būti vidujai velniškai romantiškas :)

aplink tiek daug spalvų ir gėrio, jog, rodos, uždusiu.
bet tik geruoju. tik juo.