still lost

būna rytų, kai, atrodo, ant galvos tuoj tuoj nukris dangus ir prislėgs tave su visu svo išdidžiu mėliu. paskęsti jame lyg vandenyne dar nespėjus nukristi nė lašui. bet tiesa tokia, jog viduj visada laša. gerai neužsuktas čiaupas, po žiemos atitirpstančios širdys, skraidančios lapų sielos, pro tavo plaukus - visatos pirštus - prasiskverbęs pirmo lietaus aromatas. užtenka tik sėdėti ir žiūrėt, kaip pasaulį žingsnis po žingsnio palieka saulė, ir klausyt, kaip aplink tekši tas mėlis, kurio menkus trupinius renki nuo žemės rytais. būtent tais rytais.
tuomet tau įskausta šypseną. būk atidus - niekas nebepadeda. net jei viduje laša, net jei nėra kas pastatytų kibirus po stogo kiaurymėmis. ir supranti, jog nuo tikros muzikos ima skaudėti. bet ne taip, kaip visada. daug giliau, svarbiau, ryškiau. 

trys norai, ir aš nemiręs.