there must be

kartais sveika suprast, kad planai niekada neišdega, kad juos sudegini pats. kad jie nepaliauja degt, kol tampa įvykdyti ir atgula senoj dėžėj. be kampų, bet plyšelių saulei. ir dūsta, dūsta kruvinu sielvartu. juk taip būtų ir sielą į stiklainį uždarius. tuomet jie išmoksta ilgam sulaikyti kvėpavimą ir tikisi, jog dar liko šiek tiek laiko. jų žandai raudonuoja, įkaista, miršta - lyg plaukiant tolyn nuo kranto staiga pajunti, jog parplaukt atgal jėgų nebeužteks.
tada jauti besąlygišką norą vėl įkvėpt, kad atsitiktų kažkas, ir galėtum toliau tęst tai, ką pradėjai - gyvent. jei galėtum, sudegintum visus planus. padarytum taip, kad kiekvienas iš jų būtų vis svarbesnis, nepaprastesnis.
cakt, kažkas nutrūksta. negrįžtamai, nepakeičiamai. nukrenta senos lūpos ir atauga kitos, dar nebučiuotos, neliestos. nusimeti odą ir tampi tyras, dvasiškai nuogas. nuo širdies atskyla lukštai, nutiprsta žieminis ledas. kažkas uždeda sparnus. sudie, Vatsonai, tavo laikas baigėsi.
iškiši jiems liežuvį, iškeli vidurinį pirštą, vaipaisi ir šauki - jau matau tave tokį, koks niekada nebuvai, bet koks visada liksi. su šypsena akių kampeliuose ir laukimu žingsnių aide, kurį geriu savais naktiniais žygiais Kažko link. tą vakarą pirmąkart supratau, jog tavo oda diena iš dienos vis labiau peršviečiama. tą vakarą nesnigo, nebuvo jokio ženklo, pranašaujančio ateitį, į žemę nenusileido ateiviai, vidurnaktį atgiję gyvūnai neprabilo - per daug didūs dalykai neturi tikslų, tik planus.
o juos jau seniai sudeginai.
sudeginau ir aš.

na, bent jau šilta viduj :D

P.S: nuo tikros muzikos katrais skauda.