vienapirštis

užsimerki ir bandai sulipdyt kažką iš naujo.
kad tik tyliau
sveikiau
vienarankiai -
svetimas kvapas
šįryt
prie tavo durų
ir trys
dienos tylos
kai
viskas iš naujo

mintys lekia šuoliais - nuo vieno krašto prie kito, kai jau nebežinai, ko tvertis. kai jau meldiesi, kad netrūktų, nes visko jau seniai nebetrūksta. kai per daug, byra pro kraštus. vėl minu akimis link tavo slenksčio ir grįžtu atgal, šimtąjį kartą nieko nepešus. suprasdama, kad daugiau nebeminsiu. daugiau nebegrįšiu.
užmūriju akis, nusuku sienas... nebereikia. trenkiu ant žemės puodelį - cha, laikas, meldžiamoji, keliaujam. laikas tampa laiku tik tada, kai praeina. ankščiau juk jokio laiko nebuvo. nebuvo iki tol, kol nepradėjom sakyt, jog jis yra. ne, šitas dievas miręs - laikas tik mūsų pasąmonėj laikas. grožis - vaizduotės vaisius. pasakyčiau dar šį tą apie meilę, bet tyla užgniaužia kvapą, pasišaukiu Frenką.
žinau, jam niekada nepatinka būti su manimi kai esam vieni. man taip pat ne.
gaila, kad taip ir nesugebėjau jam duoti kito vardo, apart keisto iš filmo ištraukto triušio kostiumu vaikštančio ateivio. gal vieną dieną sugebėsiu.
o dabar einu mint tako link slenksčių.
sako, žmonės kartais miršta.
noriu tikėt, jog ne.
jie tik palaimingai užsnūsta.