vitaminukai
mane pradeda nervinti žmonės aiškinantys, jog tas ar tas yra tobulas.
mūsų trūkumai žavi. tai ir yra pagrindinis aspektas šitam sujauktam pasaulėly. vis mūsų pinigai, namai, daiktai.. o mane pykina. o mane vimdo. nepakeliu kojų, o tuo labiau rankos... nušalę, sustirę, lyg lapų lavonai vėlyvą rudenį traškantys, sūkuriuojantys vėju po mūsų kojom. (noriu tikėt, jog lapai neturi sielų, nors jos turėtų būti gražios. velniškai gražios). o, jeigu jie būtų graikai.. tuomet iš kapo sugebėtų prisikelti Antigonė, galbūt net juos laidodama nusižudytų dar kartą. tragedijos - neatsiejamos.
ir lyg tyčia vieną prisiminiau. tą savaitgalį ėjau į teatrą viena. (pasižadėjau sau - daugiau jokios gyvos dvasios, bandančios su manimi kalbėti. tik mano mintys, tik jausmai. aukščiau visko). galvoje išliko tik paskutinė scena - visa kita buvo tiesiog tragiškai nereikšminga. žilagalvė vidutinio amžiaus moteris sėdėjo lovoje. jos akys buvo tuščios tuščios, lyg ir taip pilkame žiemos danguje kas nors būtų prakirtęs dar tuštesnę skylę... tuomet Hermanis pakilo nuo kėdės, stovėjusios kitame vaizduojamo kambario gale, ir, prisilaikydamas atlošo, lyg bijodamas, kad kojos sulinks ir neatlaikiusios jo svorio lūš per pusę, tyliai tyliai tarė:
- Zenta, ar tu vis dar mane myli? - jo balsas skambėjo lyg šimtamečio, iš nuovargio vos dvėsuojančio senuko.
Moteris akimirką dar žvelgė į jį, bet neatlaikiusi vyriškio žvilgsnio nusuko akis.
- Tavęs kaip žmogaus mylėti aš jau seniai nebegaliu.
Atrodo, tai vyriškį pribloškė. Jam prabilus balsas atrodė dar silpnesnis ir gergždžiantis, lyg gerklėje būtų susikaupę visos per gyvenimą laikytos ir neišverktos ašaros:
- Tai bent jau kaip katiną... kaip katiną... mylėk.
Atrodė, lyg visos visatos garso bangos būtų tą pačią sekundę mirę seniai laukta mirtimi. Zenta pažvelgė į Hermanį, jos lūpose pasirodė palengvėjimą ir meilę spinduliuojanti šypsena, ir ji tyliai ėmė jį šaukti. Lygiai taip, kaip šaukdavo savo katiną. Kas, kad tik įsivaizduojamą.
Prisimenu, kaip pati nepajutau viso to. Kažkas šlapias nutvilkė veidą. O aš net nepajutau.
Ir dar šiandiena.
Gyvenimas nėra teatras. Teatras nėra gyvenimas. Užtat teatre jų telpa tūkstančiai.
labanakt
mūsų trūkumai žavi. tai ir yra pagrindinis aspektas šitam sujauktam pasaulėly. vis mūsų pinigai, namai, daiktai.. o mane pykina. o mane vimdo. nepakeliu kojų, o tuo labiau rankos... nušalę, sustirę, lyg lapų lavonai vėlyvą rudenį traškantys, sūkuriuojantys vėju po mūsų kojom. (noriu tikėt, jog lapai neturi sielų, nors jos turėtų būti gražios. velniškai gražios). o, jeigu jie būtų graikai.. tuomet iš kapo sugebėtų prisikelti Antigonė, galbūt net juos laidodama nusižudytų dar kartą. tragedijos - neatsiejamos.
ir lyg tyčia vieną prisiminiau. tą savaitgalį ėjau į teatrą viena. (pasižadėjau sau - daugiau jokios gyvos dvasios, bandančios su manimi kalbėti. tik mano mintys, tik jausmai. aukščiau visko). galvoje išliko tik paskutinė scena - visa kita buvo tiesiog tragiškai nereikšminga. žilagalvė vidutinio amžiaus moteris sėdėjo lovoje. jos akys buvo tuščios tuščios, lyg ir taip pilkame žiemos danguje kas nors būtų prakirtęs dar tuštesnę skylę... tuomet Hermanis pakilo nuo kėdės, stovėjusios kitame vaizduojamo kambario gale, ir, prisilaikydamas atlošo, lyg bijodamas, kad kojos sulinks ir neatlaikiusios jo svorio lūš per pusę, tyliai tyliai tarė:
- Zenta, ar tu vis dar mane myli? - jo balsas skambėjo lyg šimtamečio, iš nuovargio vos dvėsuojančio senuko.
Moteris akimirką dar žvelgė į jį, bet neatlaikiusi vyriškio žvilgsnio nusuko akis.
- Tavęs kaip žmogaus mylėti aš jau seniai nebegaliu.
Atrodo, tai vyriškį pribloškė. Jam prabilus balsas atrodė dar silpnesnis ir gergždžiantis, lyg gerklėje būtų susikaupę visos per gyvenimą laikytos ir neišverktos ašaros:
- Tai bent jau kaip katiną... kaip katiną... mylėk.
Atrodė, lyg visos visatos garso bangos būtų tą pačią sekundę mirę seniai laukta mirtimi. Zenta pažvelgė į Hermanį, jos lūpose pasirodė palengvėjimą ir meilę spinduliuojanti šypsena, ir ji tyliai ėmė jį šaukti. Lygiai taip, kaip šaukdavo savo katiną. Kas, kad tik įsivaizduojamą.
Prisimenu, kaip pati nepajutau viso to. Kažkas šlapias nutvilkė veidą. O aš net nepajutau.
Ir dar šiandiena.
Gyvenimas nėra teatras. Teatras nėra gyvenimas. Užtat teatre jų telpa tūkstančiai.
labanakt
Komentarai