apdovanojimai... dovanojimai... jimai... jim'ai.. jim'ai!
taigi, šaukiu savajį Jim'ą. perduodu. heh.. pasimečiau :)
Pradėti dažniausiai verta nuo pradžių. Matyt, ir šįkart taip - tik dar nežinia, kas ir kaip :)
Dėkui Aurimui už šią galimybę akimirkai paturėti tą aiškius atgarsius spjaudantį stilingo blogo apdovanojimėlį. jis - lyg ankstyva gimtadienio dovana nuo visų, kuriuos žinau, ir kurių net nepažįstu (velniava, ji vėl pristigo žodžių..).
juk mes norim laikytis taisyklių? heh, ne. kuo jų daugiau, tuo labiau pririša, supančioja, tuo labiau traukia prie žemės, lyg medį lenktų per stiprus vėjas, lyg medis puikiai suvoktų, jog jau tuoj tuoj pasigirs išganingas garsas, ir nebeliks jokių taisyklių. tik tas, kas jų laikosi, praleidžia visą smagumą. :)
bet yra taip, kaip turi būt. taigi, vaivorykštinis septynetas:
1. mėgstu bohemą, mėgstu alų, mėgstu nesislėpt ir neslėpti keistų judesių bei minčių, kurios kartais užpuola. mėgstu kratyti rankas į šalis, kai norisi šokti, taip imituodama sparnus. mėgstu dainuoti tada, kai niekas negirdi, net jei girdėtų ir dvi dešimtys rankinėse paslėptų akių. mėgstu kartas nuo karto padainuoti "nušoviau brazauską", nes būtų gerai, jei taip būtų. mėgstu cituoti kitus, nes tik geros mintys eina iš lūpų į lūpas. mėgstu mėgti. nes mėgti yra gerai, o nekęst - daug blogiau, nei įmanoma įsivaizduot.
2. kartais eidama gatve, sėdėdama klasėj ar bet kur kitur, jei tik mano galvoje - mano nuosavos mintys, imu šypsotis pati to nejusdama. net jei ir jaučiu, niekaip nesugebu pasislėpt. kaip kartą pasakė vienas bičiulis, mano akys kaip tikro dramblio - didelės, nuoširdžios ir vaikiškos. duok dieve, kad taip ir liktų.
3. arbata, kava ar rabarbarų sultys - nesvarbu. svarbiausia daug ir dažnai. prie knygos. prie dar didesnio puodelio arbatos. kartais geriu ją su savimi ir Frenku, su savimi ir lempa, ant kurios "kaklo" užvynioju šaliką ir įsivaizduoju, jog esu ne viena (visai kaip iš R. Kazlo monospaktaklio).
4. Bodleras turėjo beprotybę, Šekspyras - begalinę meilės savoką, Getė - Metistofelio miražą, o aš - vienatvę. galvoju apie ją ne kaip apie prakeiksmą, bet kaip apie didesnę ar mažesnę palaimą - ji leidžia mastyti, pažinti save, gilintis. matyt, tik psichologiškai, bet tai juk ir svarbiausia. ji - tai kreivas ir kartais sunkus kelias į patį save. todėl, matyt, ačiū jai :)
5. kaip jau kažkada minėjau, turiu krūvą nematomų draugų, kurie mane gina nuo kartais įsiliepsnojančio vienulio (mėnulio, naktinio šnabždesio iš sienų). be jų negalėčiau šokti flamenko, kai noriu, kai sugalvoju. negalėčiau akomponuoti tylai, nes tik jie dainuoja iš po pirštų slenkantiems akordams. tai mano nebylus choras, kalbantis tik man. kai kuriomis akimirkomis jaučiu, jog ir kiti gali juos girdėt. magiška?
6. lyg tyčia velnio skaičiaus pagalba rašysiu - religija. tikiu į visus dievus ir į nė vieną iš jų. tikiu į save ir į kažką, iš ko aš esu. ir į kažką, kas mane verčia mastyt. todėl - jėzau kristau, lipk nuo kryžiaus, daryk tvarką - kažkas pasakytų. o aš sakau - pirmyn. leiskite jiems tai daryt. kas, kad niekas taip ir nežino, nuo ko reiktų pradėti.
7. mano geltonų plytų kelias, kol kas vedantis tik į nežinią išgrįstas amžinu meilės ir taikos principu. grožėtis gamtos stebuklais, kasdieniais garsais, buities magija, vyrais ir moterimis. jų rankomis, kaklais bei akimis. balta oda, nesuskaičiuojama galybe žodžių. lapų šnaresu, sniegu, kas, kad sleginačiu. viskuo, kuo tik imanoma. kaip "interviu su vampyru" pasakė Tom Cruise (heh, Lestatas): "šiame pasaulyje nėra nieko, kas nors kiek nežavėtų". todėl vien laisvė, meilė ir taika. daugiau nieko nereikia.
kągi, pasidžiaugiau, siunčiu toliau :) tenka rinktis tarp didžiojo trejeto: paties Aurimo, Miegopročių bei Pikto Kiškio. visi jie - nepakartojami, ypatingi. neprižiūrimi, nesugaunami. lenkiu galvą ir tikiuosi, jog tokie liks ir toliau. kaip pasakytų pats Aurimas - laukiniai žirgai :)
taigi, apsvarsčius visas imanomas galimybes, variantus, išvedus jėgos impulso formulę ir viską padalijus iš trijų, šį mažą džiaugsmelį perleidžiu MIEGOPROČIAMS :) (ir pasižadu kompensuoti nuostolius kitiems :))
bėgu pranešt gerų naujienų. žaiskit senus karievius ir įsivaizduokit pavasarį. gimkit iš naujo :)
labanakt :)
Pradėti dažniausiai verta nuo pradžių. Matyt, ir šįkart taip - tik dar nežinia, kas ir kaip :)
Dėkui Aurimui už šią galimybę akimirkai paturėti tą aiškius atgarsius spjaudantį stilingo blogo apdovanojimėlį. jis - lyg ankstyva gimtadienio dovana nuo visų, kuriuos žinau, ir kurių net nepažįstu (velniava, ji vėl pristigo žodžių..).
juk mes norim laikytis taisyklių? heh, ne. kuo jų daugiau, tuo labiau pririša, supančioja, tuo labiau traukia prie žemės, lyg medį lenktų per stiprus vėjas, lyg medis puikiai suvoktų, jog jau tuoj tuoj pasigirs išganingas garsas, ir nebeliks jokių taisyklių. tik tas, kas jų laikosi, praleidžia visą smagumą. :)
bet yra taip, kaip turi būt. taigi, vaivorykštinis septynetas:
1. mėgstu bohemą, mėgstu alų, mėgstu nesislėpt ir neslėpti keistų judesių bei minčių, kurios kartais užpuola. mėgstu kratyti rankas į šalis, kai norisi šokti, taip imituodama sparnus. mėgstu dainuoti tada, kai niekas negirdi, net jei girdėtų ir dvi dešimtys rankinėse paslėptų akių. mėgstu kartas nuo karto padainuoti "nušoviau brazauską", nes būtų gerai, jei taip būtų. mėgstu cituoti kitus, nes tik geros mintys eina iš lūpų į lūpas. mėgstu mėgti. nes mėgti yra gerai, o nekęst - daug blogiau, nei įmanoma įsivaizduot.
2. kartais eidama gatve, sėdėdama klasėj ar bet kur kitur, jei tik mano galvoje - mano nuosavos mintys, imu šypsotis pati to nejusdama. net jei ir jaučiu, niekaip nesugebu pasislėpt. kaip kartą pasakė vienas bičiulis, mano akys kaip tikro dramblio - didelės, nuoširdžios ir vaikiškos. duok dieve, kad taip ir liktų.
3. arbata, kava ar rabarbarų sultys - nesvarbu. svarbiausia daug ir dažnai. prie knygos. prie dar didesnio puodelio arbatos. kartais geriu ją su savimi ir Frenku, su savimi ir lempa, ant kurios "kaklo" užvynioju šaliką ir įsivaizduoju, jog esu ne viena (visai kaip iš R. Kazlo monospaktaklio).
4. Bodleras turėjo beprotybę, Šekspyras - begalinę meilės savoką, Getė - Metistofelio miražą, o aš - vienatvę. galvoju apie ją ne kaip apie prakeiksmą, bet kaip apie didesnę ar mažesnę palaimą - ji leidžia mastyti, pažinti save, gilintis. matyt, tik psichologiškai, bet tai juk ir svarbiausia. ji - tai kreivas ir kartais sunkus kelias į patį save. todėl, matyt, ačiū jai :)
5. kaip jau kažkada minėjau, turiu krūvą nematomų draugų, kurie mane gina nuo kartais įsiliepsnojančio vienulio (mėnulio, naktinio šnabždesio iš sienų). be jų negalėčiau šokti flamenko, kai noriu, kai sugalvoju. negalėčiau akomponuoti tylai, nes tik jie dainuoja iš po pirštų slenkantiems akordams. tai mano nebylus choras, kalbantis tik man. kai kuriomis akimirkomis jaučiu, jog ir kiti gali juos girdėt. magiška?
6. lyg tyčia velnio skaičiaus pagalba rašysiu - religija. tikiu į visus dievus ir į nė vieną iš jų. tikiu į save ir į kažką, iš ko aš esu. ir į kažką, kas mane verčia mastyt. todėl - jėzau kristau, lipk nuo kryžiaus, daryk tvarką - kažkas pasakytų. o aš sakau - pirmyn. leiskite jiems tai daryt. kas, kad niekas taip ir nežino, nuo ko reiktų pradėti.
7. mano geltonų plytų kelias, kol kas vedantis tik į nežinią išgrįstas amžinu meilės ir taikos principu. grožėtis gamtos stebuklais, kasdieniais garsais, buities magija, vyrais ir moterimis. jų rankomis, kaklais bei akimis. balta oda, nesuskaičiuojama galybe žodžių. lapų šnaresu, sniegu, kas, kad sleginačiu. viskuo, kuo tik imanoma. kaip "interviu su vampyru" pasakė Tom Cruise (heh, Lestatas): "šiame pasaulyje nėra nieko, kas nors kiek nežavėtų". todėl vien laisvė, meilė ir taika. daugiau nieko nereikia.
kągi, pasidžiaugiau, siunčiu toliau :) tenka rinktis tarp didžiojo trejeto: paties Aurimo, Miegopročių bei Pikto Kiškio. visi jie - nepakartojami, ypatingi. neprižiūrimi, nesugaunami. lenkiu galvą ir tikiuosi, jog tokie liks ir toliau. kaip pasakytų pats Aurimas - laukiniai žirgai :)
taigi, apsvarsčius visas imanomas galimybes, variantus, išvedus jėgos impulso formulę ir viską padalijus iš trijų, šį mažą džiaugsmelį perleidžiu MIEGOPROČIAMS :) (ir pasižadu kompensuoti nuostolius kitiems :))
bėgu pranešt gerų naujienų. žaiskit senus karievius ir įsivaizduokit pavasarį. gimkit iš naujo :)
labanakt :)
Komentarai
nu bet ir nudžiuginai! tikrai, už menkus,bet labai labai mielus dalykus verta dėkoti iš visos širdies ir džiaugtis pilnu skrandžiu! :)
na nežinau, trūksta žodžių kaip ir!
aš už nušioviau brazauską statau didelį 10! geri gi tie lipnūs macharadžos pirštai!:)
sėkmės, ir ačiū! ::)