kašmyro naktys
užsimerkiu. prasideda.
tai vis tas pats. kai vis "kur prasmė". tai vis tas amžinas žliaugimas. kažkas šaltas ir glitus nuvilnija kūnu. mane išspjauna į saulės šviesą - baltą, paprastą, elementarią - tokią, kokia gimiau. be nuodėmės, be kunigų, be sumauto vandens man ant akių. moteris klykia ir tvardosi, lyg nieko nebūtų buvę. lyg aš būčiau tik tuščia vieta. atrodo, ji dar pati to nežino, net aš nežinau, kas bus toliau. toliau - už viso likusio gyvenimo. iš ten, kur atėjau. iš kur mane ištraukė ponas Plika Galva su savo suknistu popiergaliu, lyg įrodančiu, jog jis turi teisę. turi sumautą teisę ištraukt mane iš ten, kur buvau, iš ten, kur vistiek grįšiu.
dabar nepamenu, kodėl būtent jie. bet tada puikiausiai žinojau. iki smulkmenos. kiekvieno plauko ant tėvo veido. kiekvienos raukšlės tada dar jauname motinos veide. žinojau viską, kas buvo, viską, kas bus. pokšt, lyg kažkas iššovė. trinktelėjo. baigėsi. užmigau.
o pabudus staiga suvokiau, jog visas gyvenimas bus skirtas amžiniems klausimams be atsakymų. mokykloje jie leidžia rinktis nuo "a" iki "d". sumautai pasirinkti. tampi pripratintas prie nenykstančių variantų. tada nekilo klausimas, kurį pasirinkus. galėjai nuspręsti vien pažvelgus į juos, ir jau žinodavai, kuris teisingas. tačiau čia... jie išbraukė visus variantus. paliko tik neprirašytas eilutes tavo istorijai, nepalikdami galimybės rinktis. galimybės atspėti.
nenorėčiau sakyt, jog nepamenu. laikas amžinai darantis savo. jie sako "laikas - geriausias mokytojas". aš sakau, laikas - geriausias žudikas. po vieną, vis mažiau ir mažiau lieka tokių dienų, kai saulė lyg žiemą išlenda iš už amžinai apniukusio dangaus. į pabaigą viskas pilkėja. amžinai tik pilkėja.
visada mėgau kartoti "ne" likimui. laikui. dievui. visiems, kam tik pasitaikydavo sumauta proga. bet mirtis - kitas reikalas. pasakyti jai "ne" reiškia tą patį, ką kiekvieną dieną matyti prie tavo kojų besiblaškantį, mirtinai sužeistą žvėrį, vis maldaujantį, jog jį pribaigtum. kiekvieną mielą dieną, vis iš naujo ir iš naujo ji stypso prie tavo durų. išgirdus beldžiantis užtenka vos vos jas praverti - tik tiek, kad pamatytum, kas ten - ir ji įsliuogia į vidų, ima suptis ant užuolaidų, ir vis klausia ir klausia. "ne" - atsakai kaip pratęs. ir viskas vėl kartojasi....
tik kai ji pagaliau išsinešdina pro rakto skylutę pagaliau randi ramybę. bandai užmigti, bet kažkas švelnus, šaltas ir glitus nuslysta tavo kūnu. "kašmyro naktys" - taip aš tai vadinu. kai kažkas vėl išspjauna mane į saulės šviesą ir priverčia išmokti kvėpuot iš naujo. staigiai pabudusi imu graibytis vaistų - palangė jau seniai per toli, jog pasiekčiau. tik kvailys nesuvoktų, jog niekad ir nebepasieksiu.
visą tą laiką, gulėdama ant nugaros ir būdama per silpna, jog sugebėčiau apsiversti, nes dusau nuo tiršto tamsos chloroformo, galvojau: ar apie tai kas nors mąsto? greit rasdavau atsakymą - šiek tiek laiko, ir atsikratai visų įmanomų variantų - ne. kodėl? visada tas pats - kodėl? kaip tai įmanoma?
"viskas įmanoma" - atsako man mirtis iš palovio. šįkart jokių variantų. ir jokio laiko.
dar kartą įkvėpiu. paskutinį kart.
kažkas šaltas ir glitus nuvilnija kūnu. kvėpteliu dar kartą - šįkart pirmąjį, išspjauta į saulės šviesą. balta, paprasta, elementari - tokia, kokia gimiau.
tai vis tas pats. kai vis "kur prasmė". tai vis tas amžinas žliaugimas. kažkas šaltas ir glitus nuvilnija kūnu. mane išspjauna į saulės šviesą - baltą, paprastą, elementarią - tokią, kokia gimiau. be nuodėmės, be kunigų, be sumauto vandens man ant akių. moteris klykia ir tvardosi, lyg nieko nebūtų buvę. lyg aš būčiau tik tuščia vieta. atrodo, ji dar pati to nežino, net aš nežinau, kas bus toliau. toliau - už viso likusio gyvenimo. iš ten, kur atėjau. iš kur mane ištraukė ponas Plika Galva su savo suknistu popiergaliu, lyg įrodančiu, jog jis turi teisę. turi sumautą teisę ištraukt mane iš ten, kur buvau, iš ten, kur vistiek grįšiu.
dabar nepamenu, kodėl būtent jie. bet tada puikiausiai žinojau. iki smulkmenos. kiekvieno plauko ant tėvo veido. kiekvienos raukšlės tada dar jauname motinos veide. žinojau viską, kas buvo, viską, kas bus. pokšt, lyg kažkas iššovė. trinktelėjo. baigėsi. užmigau.
o pabudus staiga suvokiau, jog visas gyvenimas bus skirtas amžiniems klausimams be atsakymų. mokykloje jie leidžia rinktis nuo "a" iki "d". sumautai pasirinkti. tampi pripratintas prie nenykstančių variantų. tada nekilo klausimas, kurį pasirinkus. galėjai nuspręsti vien pažvelgus į juos, ir jau žinodavai, kuris teisingas. tačiau čia... jie išbraukė visus variantus. paliko tik neprirašytas eilutes tavo istorijai, nepalikdami galimybės rinktis. galimybės atspėti.
nenorėčiau sakyt, jog nepamenu. laikas amžinai darantis savo. jie sako "laikas - geriausias mokytojas". aš sakau, laikas - geriausias žudikas. po vieną, vis mažiau ir mažiau lieka tokių dienų, kai saulė lyg žiemą išlenda iš už amžinai apniukusio dangaus. į pabaigą viskas pilkėja. amžinai tik pilkėja.
visada mėgau kartoti "ne" likimui. laikui. dievui. visiems, kam tik pasitaikydavo sumauta proga. bet mirtis - kitas reikalas. pasakyti jai "ne" reiškia tą patį, ką kiekvieną dieną matyti prie tavo kojų besiblaškantį, mirtinai sužeistą žvėrį, vis maldaujantį, jog jį pribaigtum. kiekvieną mielą dieną, vis iš naujo ir iš naujo ji stypso prie tavo durų. išgirdus beldžiantis užtenka vos vos jas praverti - tik tiek, kad pamatytum, kas ten - ir ji įsliuogia į vidų, ima suptis ant užuolaidų, ir vis klausia ir klausia. "ne" - atsakai kaip pratęs. ir viskas vėl kartojasi....
tik kai ji pagaliau išsinešdina pro rakto skylutę pagaliau randi ramybę. bandai užmigti, bet kažkas švelnus, šaltas ir glitus nuslysta tavo kūnu. "kašmyro naktys" - taip aš tai vadinu. kai kažkas vėl išspjauna mane į saulės šviesą ir priverčia išmokti kvėpuot iš naujo. staigiai pabudusi imu graibytis vaistų - palangė jau seniai per toli, jog pasiekčiau. tik kvailys nesuvoktų, jog niekad ir nebepasieksiu.
visą tą laiką, gulėdama ant nugaros ir būdama per silpna, jog sugebėčiau apsiversti, nes dusau nuo tiršto tamsos chloroformo, galvojau: ar apie tai kas nors mąsto? greit rasdavau atsakymą - šiek tiek laiko, ir atsikratai visų įmanomų variantų - ne. kodėl? visada tas pats - kodėl? kaip tai įmanoma?
"viskas įmanoma" - atsako man mirtis iš palovio. šįkart jokių variantų. ir jokio laiko.
dar kartą įkvėpiu. paskutinį kart.
kažkas šaltas ir glitus nuvilnija kūnu. kvėpteliu dar kartą - šįkart pirmąjį, išspjauta į saulės šviesą. balta, paprasta, elementari - tokia, kokia gimiau.
Komentarai