paženklinti
juk visada galima pasistengt labiau. net jei vertiesi per galvą.
juk visada viską įmanoma ranka pasiekt. heh, išgraužk.
šiandien atėjo lengva moteriškė pusiau nuplikusiu pakaušiu - atnešė kažkokį lapeliūkštį. į rinkimus mat...
jau žinau, ką darysiu tądien.
ir dar, matyt, norėdama didi socialdemokratė pasirodyt, knygutę tokią davė.
džiaugsmas močiutei - galės pakurti krosnį šiuo tuo daugiau, nei malkomis.
juk visada viską gali išmokt. kas iš to, net jei nėra.
juk viskas, kas tarp skliaustų - tik tarp kitko.
kaip tik juos man ir liepama rašyt.
"kad nebūtų minties šuolio".
tą rytą prieš spektaklį ji priėjo ir pareiškė, jog aš per daug įsijaučiu.
ta moteris, kuri per pamokas aiškina Miltinio gyvenimą bei kūrybą.
tą dalyką, kurį geriu lyg senas popierius rašalą. be kurio bemaž nebealsuočiau.
Juozukas ir tik jis pirmasis Lietuvoje iškėlė psichologiškai pagrįsto vaidmens svarbą teatre.
ir kai būtent tai aš ir darau, ji prieina ir pasako: per daug išgyveni.
nesikerta?
heh, matyt, tik ne jai.
prieš porą dienų mačiau, kaip du lėktuvai danguje skrido vienas į kitą. sustojau vidury šaligatvio ir žiūrėjau - negi susidurs? bet jie gražiai prasilenkė, palikdami tame danguje paprasčiausią baltą X'ą.
paženklinti.
heh, matyt.
bet čia - tik tarp kitko.
viskas, kad tarp skliaustų - tarp kitko.
ir štai jums pirmi lietūs, krintantys iš dangaus ir žiūrintys, kaip gatvėse vieni kitus praeinam. kaip kertam iš pasalų. kaip protai ištrykšta ant purvinų šaligatvių. niekas nerinks, nedėlios po kruopelę. nebent Da Vinči. jam juk ir tada patiko lavonai. na, gal ne visai dėl asmeninių, labiau dėl mokslinių tikslų.
daugiau taisyklių neberašom. o jie nebediktuoja. sulig kiekviena miela dienele artėjam prie kūrybos - savos. taisyklių rašymas kiekvieną daro nepakenčiamu. matyt, ir mes taip. ir jie taip. kaip hariai poteriai, šimtus kartų - tą patį žodį, tą patį sakinį, kol paliks ant odos, kol nuslinks plaukai, kol išprotėsi iš paskutinės kertelės, iš visos dvasios. ir tada, kai prisipildysi tos neišvengiamos pamišimo formos, jie tave paleis taip pat greitai, kaip ir buvo sugavę - trys du vienas. visi vienodi. visi paženklinti.
pa žen
klin
ti
juk visada viską įmanoma ranka pasiekt. heh, išgraužk.
šiandien atėjo lengva moteriškė pusiau nuplikusiu pakaušiu - atnešė kažkokį lapeliūkštį. į rinkimus mat...
jau žinau, ką darysiu tądien.
ir dar, matyt, norėdama didi socialdemokratė pasirodyt, knygutę tokią davė.
džiaugsmas močiutei - galės pakurti krosnį šiuo tuo daugiau, nei malkomis.
juk visada viską gali išmokt. kas iš to, net jei nėra.
juk viskas, kas tarp skliaustų - tik tarp kitko.
kaip tik juos man ir liepama rašyt.
"kad nebūtų minties šuolio".
tą rytą prieš spektaklį ji priėjo ir pareiškė, jog aš per daug įsijaučiu.
ta moteris, kuri per pamokas aiškina Miltinio gyvenimą bei kūrybą.
tą dalyką, kurį geriu lyg senas popierius rašalą. be kurio bemaž nebealsuočiau.
Juozukas ir tik jis pirmasis Lietuvoje iškėlė psichologiškai pagrįsto vaidmens svarbą teatre.
ir kai būtent tai aš ir darau, ji prieina ir pasako: per daug išgyveni.
nesikerta?
heh, matyt, tik ne jai.
prieš porą dienų mačiau, kaip du lėktuvai danguje skrido vienas į kitą. sustojau vidury šaligatvio ir žiūrėjau - negi susidurs? bet jie gražiai prasilenkė, palikdami tame danguje paprasčiausią baltą X'ą.
paženklinti.
heh, matyt.
bet čia - tik tarp kitko.
viskas, kad tarp skliaustų - tarp kitko.
ir štai jums pirmi lietūs, krintantys iš dangaus ir žiūrintys, kaip gatvėse vieni kitus praeinam. kaip kertam iš pasalų. kaip protai ištrykšta ant purvinų šaligatvių. niekas nerinks, nedėlios po kruopelę. nebent Da Vinči. jam juk ir tada patiko lavonai. na, gal ne visai dėl asmeninių, labiau dėl mokslinių tikslų.
daugiau taisyklių neberašom. o jie nebediktuoja. sulig kiekviena miela dienele artėjam prie kūrybos - savos. taisyklių rašymas kiekvieną daro nepakenčiamu. matyt, ir mes taip. ir jie taip. kaip hariai poteriai, šimtus kartų - tą patį žodį, tą patį sakinį, kol paliks ant odos, kol nuslinks plaukai, kol išprotėsi iš paskutinės kertelės, iš visos dvasios. ir tada, kai prisipildysi tos neišvengiamos pamišimo formos, jie tave paleis taip pat greitai, kaip ir buvo sugavę - trys du vienas. visi vienodi. visi paženklinti.
pa žen
klin
ti
Komentarai