šiandien sapnavau, jog prie visų gatvės namų slenksčių padėjau po baltą popierinį laivelį.
keistai žiūriu į praeitį. ypač pastarosiomis dienomis. žiūriu ir suprantu, kad tiesiog negaliu atleisti. negaliu ir viskas. jei negali atleisti, vadinasi, negali ir pamiršti. negali judėti toliau. tie žmonės vis dar lieka įstrigę atmintyje, grauždami šlapią mano paklodės kampelį ir patys to nežinodami. kasdien kartoju sau, kad paleisčiau. kasdien liepiu. jie kasdien nesitraukia. baisu, kad žinau, kaip jie gyvena toliau. žinau, kad ir aš esu jų gyvenimų paraštėlėse. ir mane tai nervina. šitaip. beprotiškai. pykdo. greičiausiai jie laikosi ant kažkokio mažo, neišspręsto šapelio. to, kuris liko nuo sodo rišimo, kuriam tiesiog nebeužteko vietos jų vėrinėliuose. keista, kaip manąjame jos visad apstu. norėčiau juos visus sudėti čia. visus iki vieno. ir paleisti. ir tegu plaukia patys sau, kaip kad aš plaukiu. pavargau apie juos galvoti ir jausti nevertę. nemeilę. nesupratimą. mušu savo ritualinį širdies būgnelį. užsimerkus kartoju tas, kuris matė mane po stalu ta, kuri karstėsi roži
Komentarai