mes sudegsim vienu metu

užtenka sakyt kad nieko ne
benoriu matyt net mylu šiek
tiek savaip net alsuoju net
kvėpuodama išmokau keikt
savo vienišas die
nas mat tik tap dar nusi
raminu nes ranka nebe
pakyla nes sprogsta nes
jie visi greit žais ne
sibaigiantį mahjon
gą pildami savo reakto
rius vandeniu ne
gyvu laukimu kad
kas nors nu
tiktų kad nu
trauktų kad nu
žudytų laukimas ar
radiacija permirkęs
mėnulio pjautuvas pra
radęs spalvą bu
vimu vė
mimu mi
rimu ir švie
sa kuri pa
guodžia my
linčius be
i myli
mus

staiga imu laukt, kad sudegčiau, kad kas nors nupūstų. ne į mano pusę, į tą, priešingą. laikas pasidaro sunkus ir slegiantis, nors dieną dar šypsojausi ir man mirktelėjo nuoširdus autobuso vairuotojas. tada net oras sušilo, o keistas šaltis akimirkai atsitraukė. bet net ir dabar kažkas dar kirba, dar viskas gerai, aš dar čia, girdit, DAR ČIA, dar su šypsniu. viešpatėliau, norėčiau palydėt vakarą, bet jis išėjo taip ir nesulaukęs, kol aš atsibusiu.
imu laukt rudens ir jo vandenų, tokių, kuriais mano dievas kartais verkia.
ir būna gražu.
p.s. matai, į mus žiūri mėnulis :)
p.p.s. "tu pakeli ranką, ir pradeda lyt"..