IŠLEIDŽIU UŽ VISKĄ

aš juk sakiau, kad taip ir bus.
juokiausi.
heh, mano kaltė.
mano tvarte net ir gėlės nežydi
o tai - nuodėmė
tokiu gražiu oru

ir sapnas
netyčia baigiasi kaip
tik tada
kai imi sapnuo
ti savo siamo
dvynį vidury

kambario tave
apsikabinusį ir
į plaukus švelniai
įpučiantį vėją kuris
susideda iš dievo ir
debesų

nesuprantu, kodėl viskas šitaip parašyta. man svyra rankos ir pilve kažkas vartosi - tik ne tai, ką norėčiau pajusti, tik, matyt, dar viena pavasarinės depresijos porcija. ir kam po tas 6 eilutes, kai tenoriu svetimų cigarečių bei kažko, kas išvestų mane iš pusiausvyros. nuskandintų, susargdintų buvimu manimi.
noriu tikėt, kad
kažkada iš
moksiu
būt
la
bes 
nė