lost control

nes matyt tai aš, plaukianti prieš srovę, nugara; jaučianti tai šaltą prakaitą ant veido, tai vandenį po klubais, tai kūną vis traukiančius mėšlungiškus judesius, garsus, kuriuos pati keliu; vaizdus, kuriuos pati sukuriu. tai kūnas - vis tas pats žaislas, ta pati marionetė praradusi kažką, jau ne ta sklidina siela ne žvaigždžių dulkėm pripildyta, persisunkusi neiškalbėtų minčių, neišpildytų pokalbių, vis namie prieš veidrodį pasitaisanti plaukus pavasarėjančios dūšios proga. šeštas. šešetas. nihilizmas. satanizmas... ir kiti tarptautiniai žodžiai...
prarasti sielą, dalį, save - nekvėpuoti, tik kartais, tik naktimis, apsuptai simbiozės konvulsijų apimtų kūnų, kuriant neaiškų ateities griovyje paveikslą, verkiant ir išverkiant visas nuodėmes ir džiaugsmus, rašant be klaidų naujadarius žodžius, tampant LABESNE negu buvau ankščiau, išlendant, susitraukiant, nusibostant tylėti, gedėti, mylėti.
dar kartą pasikartoju, jog viso to priežastis - žodis, aiškus ir garsus. ir garsas. ir jutimas, skonis, kvapas. visi tie gaivalai, iš kurių mane sutvėrė. iš kurių gal dar tik sutvers.
tad sutverk mane. sutverk mane iš meilės. iš muzikos. iš noro. iš visų gražių dalykų, kurių manyje dar nėra. tuomet galėsiu jaustis patobulėjusi, prisikėlusi, vaikštanti vandeniu žemės paviršiuje, bėganti vietoje fenui lyg vėjui taršant mano nublukusius nuo gyvybės plaukus, su kiekviena sekunde vis aiškesnė - lyg brolis, kurio niekada neturėjau. lyg sesuo, kuri šiuo metu kažkur Ten, kur aš jau seniai nebuvau.
ar jums malonus mano skonis? ar jaučiate, kaip teku jūsų stemple žemyn į skrandį? kaip mano rankos, lipnios ir šaltos, apsiveja jūs, spusteli kaklą... nesmaugia, ne. tik primena - memento mori - kad gražu yra tik tai, kas tikra. tik tai, kas tiesa.

kad šiandien man viskas kitaip.