man of the hour

kažkodėl įstrigo į galvą Adelės žodžiai (o gal ne jos, gal kažko kito. bet jei jau ji juos sugalvojo, vadinasi, jie - jos. taip pat kaip ir aš supratau, jog pririšta prie šitos mėsos ir kraujagyslių ir plaučių poros ir kepenų ir pilkosios smegenų manęs niekada nebūsiu laisva - ši mintis mano, kas kad aš ne pirma tai supratusi. savo įžvalgas turėtumėm vertint, nesvarbu, kelinti eilėje esam) - gyvent reikia kad mirtum tą mirtį užsitarnavęs.

o šiandien per matematiką ėmiau klausinėt. savęs, ne tų aplinkui.
kaip susigadinau sielą?
kaip sugebėjau nieko nepastebėdama pamišt?

vis stebiu realybę kaip dar vieną filmą. vieną iš daugelio.
kaip tragiška, kenčianti, laukianti, suvokianti veikėja skinuosi kelią per tą labirintą.
per tuščius ir sausakimšus koridorius.
platoniška meile apdalinu visus šalia ir toli esančius, mintyse surišu nutrūkusias pokalbių gijas, bandau suprasti kaip turėčiau atkurti senas pažintis, sugrąžinti tik ką paleistus žmones.
o iš tikrųjų tik sėdžiu ir laukiu.
pavasario. to tikro.
kai rytai vėl taps šviesūs, kai galėsiu šypsotis saulei ir žmonėms, ir keistam žvyrkeliui einant namo.
o dabar tematau tik juos, ir man keistai nudiegia širdį, nors žinau, kad neturėtų.
paleidžiu viską. ir jausmai užlieja mane kaip lietus.
pavasarinis. tikras.

jie mėgsta sakyt "pūvančios mėsos kvapas salsvas".
o kaip tada kvepia pūvančios sielos?