swaying

aš žinau kad niekas nebebus taip, kaip kad dabar. kad kažkada imsiu rūkyti, kad dūmai tiks prie mano veido taip, kaip dabar tinka šešėliai. ir bus dar gražiau, nes dūmai ir šešėliai - dera, nes abu jie iš juodųjų skylių medžiagos.
ir raudonas kruvinas vynas nutekės mano skruostais, per daug putliais, tad atrodysiu kaip apsižliumbus kiaulė, o jis tik tekės. viso labo tekės.
baltas veidas, juodi garbanoti plaukai, kuriuos dar tik išsinuomosiu, kloundo įvaizdis ir scena, kuri niekada nenustos šviesti žmonėms su dažytais veidais.
taip pat žinau, kad kadanors nešiosiu akinius. laikysiu juos savo pilko švarko kišenėje, kartais tarp kojų pirštų rytais, ir melsiuosi, kad ištirptų. taip, kaip laikrodžiai Dali pasaulyje.
pirštu varinėsiu debesis - sumautus dūmų kamuolius, dėl kurių per daug galvoju/ svajoju/ skrajoju/ negaliu susikaupti. nekęsiu mokyklos ir pamiršiu viską, ką ji man sugrūdo į ir taip mėlynąja medžiaga prikimštą galvą.
klausysiu daug bliuzo, nes šiuo metu težinau Fitzgerald, Ray, ir Armstrong pavardes. ir dar šio bei to.
nusiskusiu plaukus ir savaitę gyvensiu kaip orakulas, kol jie lėtai ataugs.
išsitatuiruosiu taikos ženklą ant stuburo, o paskui galvosiu, kaip gi čia padarius, kad jis dingtų. nes tada galbūt po daugybės metų gyvenimo džiaugsmo norėsiu numirti.
tada partrenksiu gatvėje prostitutę ir graušiuosi dėl jos likimo.
ir aprašinėsiu kiekvieną smulkmeną keistomis formulėmis išmargindama sienas savo nerimu bei dvejonėm.
kliedėsiu siela ir pasaulio pabaiga.
galėsiu padvėsti ir prisikelti.
tapsiu Da Vinčiu ir Kobe Briant'u.
išmoksiu čiuožti ir nugyvensiu dešimtis gyvenimų.
valdysiu veido raumenis, suvaidinsiu meilę ir liūdesį, ir šimtus kitų, tokių kaip aš.
tokių, kurie po šimto metų
būdami savimi atsidus


mano balsu.