IR TEBŪNIE - AŠ PRAKEIKTA!
cha.
ir man patinka taip sėdėti, ir mažai miegoti, ir valgyti mažai, ir apsimesti kad niekam nerūpiu, nors žinau kad vienas žmogus mane tikrai brangina :) pučiu dūmus į žvaigždes. o, ten buvo "smailas"? geras.
plaučiai apsunkę nuo vandens ar tai nuo dūmų. nuo tabako nepageltę pirštai, prarėktas balsas, nors ir nerėkiau, tik tyliai dainavau "kiemsargį". tik tyliai gurkšnojau, tik tyliai pučiau. ne miglom į akis. tiesa, meile, atsidavimo aromatą iš plaučių į plaučius, iš širdies į širdį. imu tikėtis, jog ne aš viena šitaip dūsavau.
o aš turiu idėjų! šimtus, tūkstančius.
kad ir dabar - vaipausi prieš veidrodį į save įsiurbdama vis kitą demonišką mimiką, teisinuosi tėvams, jog treniruojuosi poezijos pavasariui, nors iš tikrųjų dar nesu apie jį girdėjusi nė žodžio. nes man patinka dirbti laboratorijos principu. o mano marškinėliai vis dar skleidžia keistą kokosinių dūmų aromatą. arba tai tiesiog šalia rūkanti mama.
kai iš tikrųjų užaugsiu - jei vieną dieną nubusiu su aiškiu tikslu nebegyventi kaip žmogus ir tapti robotu - sukursiu savo biblioteką, didžiulę lyg hogvartso, gal net ir patį hogvartsą. išsinuomosiu harį poterį ir jo ryžą draugą, skrisiu su jais ant šluotų ir prarysiu tą ausinį kamuolėlį žaidžiant kvidičą, kuris nupieštas ant mano kaklaraiščio. daug protestuosiu prieš aplinkos taršą ir sakysiu, jog aš hipė, nebijosiu rodyti savo krūtų visam pasauliui ir dalinsiu free hugs. aš skrisiu. skrisiu kaip patrakęs meteoras, išdegęs akis, trokštantis pasivyt kitus rugpjūčio žvaigždių lietaus lašus.
tada nebesuksiu galvos dėl dantų skausmo, pabučiuosiu tuos, kuriuos myliu, pagaliau turėsiu drąsos. įkvėpt, iškvėpt.
o taip, šią akimirką aš sumautai laiminga! nors nėra dėl ko, nėra kam. o ir kam tas kam - svarbu tai, čia, DABAR. kaip beždžionėlė daužau dvi lėkštes ir klykiu isterišku balsu. klykiu, nes noriu, kad ir jūs pajustumėt bent dalį to, ką šiuo metu jaučiu aš. nes, kad ir kaip bebūtų, aš noriu po šia saule palikt kažką. noriu, kad mane prisimintų.
todėl aš niekada neatsibusiu užaugusi į robotą, peraugusi. todėl, nes jau dabar galiu viską, kas parašyta aukščiau. nes nėra ko bijoti. nes gal niekada ir nebuvo. nes ta milžiniška, nenusakoma jėga stovi už manęs ir šnabžda, kad mano laboratorijoje viskas bus gerai.
bent jau kol kas.
nes aš sugebu vėl būt labesnė.
valio!
P.S. adelei padovanojau "mylimąją sputnik". o iš galvos neišeina puse akies užgriebta mintis - ką drėgnos šuns akys galėjo matyti tame begaliniame kosmoso vienišume?
ir man patinka taip sėdėti, ir mažai miegoti, ir valgyti mažai, ir apsimesti kad niekam nerūpiu, nors žinau kad vienas žmogus mane tikrai brangina :) pučiu dūmus į žvaigždes. o, ten buvo "smailas"? geras.
plaučiai apsunkę nuo vandens ar tai nuo dūmų. nuo tabako nepageltę pirštai, prarėktas balsas, nors ir nerėkiau, tik tyliai dainavau "kiemsargį". tik tyliai gurkšnojau, tik tyliai pučiau. ne miglom į akis. tiesa, meile, atsidavimo aromatą iš plaučių į plaučius, iš širdies į širdį. imu tikėtis, jog ne aš viena šitaip dūsavau.
o aš turiu idėjų! šimtus, tūkstančius.
kad ir dabar - vaipausi prieš veidrodį į save įsiurbdama vis kitą demonišką mimiką, teisinuosi tėvams, jog treniruojuosi poezijos pavasariui, nors iš tikrųjų dar nesu apie jį girdėjusi nė žodžio. nes man patinka dirbti laboratorijos principu. o mano marškinėliai vis dar skleidžia keistą kokosinių dūmų aromatą. arba tai tiesiog šalia rūkanti mama.
kai iš tikrųjų užaugsiu - jei vieną dieną nubusiu su aiškiu tikslu nebegyventi kaip žmogus ir tapti robotu - sukursiu savo biblioteką, didžiulę lyg hogvartso, gal net ir patį hogvartsą. išsinuomosiu harį poterį ir jo ryžą draugą, skrisiu su jais ant šluotų ir prarysiu tą ausinį kamuolėlį žaidžiant kvidičą, kuris nupieštas ant mano kaklaraiščio. daug protestuosiu prieš aplinkos taršą ir sakysiu, jog aš hipė, nebijosiu rodyti savo krūtų visam pasauliui ir dalinsiu free hugs. aš skrisiu. skrisiu kaip patrakęs meteoras, išdegęs akis, trokštantis pasivyt kitus rugpjūčio žvaigždių lietaus lašus.
tada nebesuksiu galvos dėl dantų skausmo, pabučiuosiu tuos, kuriuos myliu, pagaliau turėsiu drąsos. įkvėpt, iškvėpt.
o taip, šią akimirką aš sumautai laiminga! nors nėra dėl ko, nėra kam. o ir kam tas kam - svarbu tai, čia, DABAR. kaip beždžionėlė daužau dvi lėkštes ir klykiu isterišku balsu. klykiu, nes noriu, kad ir jūs pajustumėt bent dalį to, ką šiuo metu jaučiu aš. nes, kad ir kaip bebūtų, aš noriu po šia saule palikt kažką. noriu, kad mane prisimintų.
todėl aš niekada neatsibusiu užaugusi į robotą, peraugusi. todėl, nes jau dabar galiu viską, kas parašyta aukščiau. nes nėra ko bijoti. nes gal niekada ir nebuvo. nes ta milžiniška, nenusakoma jėga stovi už manęs ir šnabžda, kad mano laboratorijoje viskas bus gerai.
bent jau kol kas.
nes aš sugebu vėl būt labesnė.
valio!
P.S. adelei padovanojau "mylimąją sputnik". o iš galvos neišeina puse akies užgriebta mintis - ką drėgnos šuns akys galėjo matyti tame begaliniame kosmoso vienišume?
Komentarai