femme fatale

šiandien sodriai skaitau putiną.
šiandien rytinis vėjas man atnešė kažką naujo ir dar nepatirto.
tylius pirštų spragsėjimus į stiklą
žvilgsnį ir nerimą
juodas artėjančias naktis ir darbą
kurio šitaip ilgai laukdama vos neišprotėjau
nors ir buvo aišku, jog kai jis ateis
teks.

ir štai - mano triūsas pagaliau įvertintas. ji taip pasakė
mat šįkart atsiduodu visa
mat šįkart aš būsiu geriausia kokia begaliu būti
mat vakarais imu vėl kurti beprasmybę apie
rytą miestą žmones vyrus ir moteris
kurių šiurkštus grožis smelkiasi man per gerklę į smegenis
kiekvieną mielą dienelę
tokią kankinančią ir nuostabią.

atrodo ir japonams geriau.
o gal kuris nors iš jų šią akimirką taip pat
eiliuoja šiandieną?
arbatą pakeitė kava. niūrias spalvas pavasarinis kuždesys
man tyliai šnabždantis
(taip tyliai, taip arti, jog jaučiu
jį alsuojant į savo kaklą
ir iškvepiamam orui judinant
plonus ir silpnus plaukelius
ant mano kaklo)
jog viskas gerai.
visada.




kaip ir tada, kai nelaukdama radau savo sielos seserį vyro kūne.