whatever

-
viskas einasi
kažkaip keistai

ir tegu gal vistiek nustos judėt ryt
ar dar kada
heh šypsaus
nes tik šią akimirką man bepigu
dar girdžiu šaukiant savo brolį kažkur jis iš 80's o aš tik iš čia mano vaizduotė susilpnėjo o arbatos gėrimas pranoksta net ir svajones kurios šiomis dienomis per daug realios. atėjo hipių metas. nenoriu kalbėt apie karą ar taiką tad geriau nekalbėsiu visiškai. jis sako, kad daug ko apie mane nežino o iš tikro tik nenori prisiminti. greičiausiai pradėsiu dainuoti nes šį rytą kažkas man įkrito į gerklę ir dabar veržiasi laisvėn.

kažkas verčia mane vėl groti. vėl vėl vėl.
jau buvau pamiršus kaip tai pamišėliškai beprotiškai malonu.
su mediatoriumi rankoje galėčiau papjaut kad ir visą sudirbtą pasaulį. ir kas man. šiandien aš kvėpuoju.




Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

-
keistai žiūriu į praeitį.  ypač pastarosiomis dienomis. žiūriu ir suprantu, kad tiesiog negaliu atleisti. negaliu ir viskas.  jei negali atleisti, vadinasi, negali ir pamiršti. negali judėti toliau. tie žmonės vis dar lieka įstrigę atmintyje, grauždami šlapią mano paklodės kampelį ir patys to nežinodami.  kasdien kartoju sau, kad paleisčiau.  kasdien liepiu. jie kasdien nesitraukia.  baisu, kad žinau, kaip jie gyvena toliau. žinau, kad ir aš esu jų gyvenimų paraštėlėse. ir mane tai nervina. šitaip. beprotiškai. pykdo.  greičiausiai jie laikosi ant kažkokio mažo, neišspręsto šapelio. to, kuris liko nuo sodo rišimo, kuriam tiesiog nebeužteko vietos jų vėrinėliuose. keista, kaip manąjame jos visad apstu.  norėčiau juos visus sudėti čia. visus iki vieno. ir paleisti. ir tegu plaukia patys sau, kaip kad aš plaukiu. pavargau apie juos galvoti ir jausti nevertę. nemeilę. nesupratimą.  mušu savo ritualinį širdies būgnelį.  užsimerkus kartoju tas, kuris matė mane po stalu ta, kuri karstėsi roži
Skaityti daugiau
-
tiesiog sakyk man ką nori apie laiškus, kurių neišisunčiau, apie vietas, kuriose buvau ne savo laiku, apie mažas gyvybes tų, kurie gyvena kažkur pakeliui namo. aš nenoriu grįžti. nenoriu grįžt. man gerai mano mažoj būty. man gera vienai ir tik vienai su savim, paišyt ir gert kavą iki 3 ryto, tik gitaros pasiilgstu. man gerai, man gerai, man dieve mano, aš tiesiog pavargstu būt. tik tiek. baigiu Kantą ispaniškai. skaitau Don Kichotą. ispaniškai. aš kalbu ispaniškai ir nebemoku tart žodžių savo gimtąja kalba. tolstu stipriai ir greitai, nes man niekada nesisekė palaikyt santykių šituo tolimuoju ryšiu. tokie santykiai byra, o aš jų ir nelaikau. po pastarųjų dienų tebijau kad Barcelonoj mane nutrenks mašina taip ir nespėjus pamatyt tavęs dar kartą. vos tik išlipus. man lūžta dantys, dreba rankos, ir sunku pripažint, kad sunku. tiesiog tylėt ir susisukt į kamuolį. nes nei tarp vienų, nei kitų nesijaučiu sava. niekad ir niekur nesijaučiau sava. tai kaip galiu būt labesnė
Skaityti daugiau

gimme shelter

-
pastogė. nuo visų liūčių, netikėtumų, nerimo ir blaškymosi. truputį sustota. pradėta. tas kiškis vidur tako. ir ausys ir orandžinė šviesa. ne šokoladas kuprinėj. kažkur paskendęs veidas nes god gave me everything i want nes dabar namai pagaliau nusistovėjo. dabar jie truputį įgavo stabilumo ir realybės. tu nebekabi tarp sapno ir tamsos. tau nebereikia miegot tu tiesiog nebegali. viskas pagaliau prabunda. nežinau, kiek tai ne sapnas, kiek tikra, kiek ne žinau kad jaučiu kad tomis akimirkomis, kai namie tuščia mano išprotėjusios hipių deivės oda atauga aš jau matau save ten, kur ir turiu būt nes ryžius reikia paleist pasroviui nes kartais reikia vidury nakties nuogai nert į juodą ežero vandenį nes reikia dūmų kvapo ir žiogų ir kiškio ant tako ir pirštų plaukuosna. baisu tik dėl to kad gal kada reikės paleist. nebijok. nebijok. nebijok. mano kakta pritvinkus orandžinės kryžium prieš pilnatį
Skaityti daugiau