dount ever let my gou [ta rankų pusė, kuri niekada nenudega]
o mes juk galim ištiest rankas ir skraidyt tekančiose visatose, tarp begalybės plaukų, tarp mirusio dievo pirštų. ugninės gyvatės leidžiasi nuo kalnų, vėjas išsijoja gyvastį lygiai taip pat, kaip pats sijojai šilkinį smėlį lėtoje ir nenuginčijamoje vaikystėj.
jis šnekėjo, jog bijo būti vienas, ir šimtąjį kartą aš norėjau apkabinti tik per ypatingas šventes matomą dailininką. aiškino apie muziką ir žodžius ir tą kitą pusę kurioje slypi daugiau nei gali iškalbėti ir aš vis kartojau, jog jis niekada nebus vienas ir suvokiau jog už jokius pinigus nesugebėčau jo paleisti mat jau buvau. status kalnas ir judesys tyliai prikaustė kojas ir rankas, tik ne prie kryžiaus. violetinė naktis tekėjo šlaunimis ir dar kažkuo palikdama po savęs švelnų velveto aromatą. o aš juk bandžiau.
lauke maharadžos vėl spjaudo ant manęs ir mūsų ir tavo slenksčio tylius pažadus apie kažką dar geresnio.
galėjau ištiesti ranką, po galais, juk galėjau. ir ne kartą
rūkuose skęstančios mintys ir amnezija
jis šnekėjo, jog bijo būti vienas, ir šimtąjį kartą aš norėjau apkabinti tik per ypatingas šventes matomą dailininką. aiškino apie muziką ir žodžius ir tą kitą pusę kurioje slypi daugiau nei gali iškalbėti ir aš vis kartojau, jog jis niekada nebus vienas ir suvokiau jog už jokius pinigus nesugebėčau jo paleisti mat jau buvau. status kalnas ir judesys tyliai prikaustė kojas ir rankas, tik ne prie kryžiaus. violetinė naktis tekėjo šlaunimis ir dar kažkuo palikdama po savęs švelnų velveto aromatą. o aš juk bandžiau.
lauke maharadžos vėl spjaudo ant manęs ir mūsų ir tavo slenksčio tylius pažadus apie kažką dar geresnio.
galėjau ištiesti ranką, po galais, juk galėjau. ir ne kartą
rūkuose skęstančios mintys ir amnezija
Komentarai