iškurirkas

skrendant galima svajot tik iki tol kol nepajauti aplink mirštančių laukinių mustangų sielų kol jos vis dar gyvos ir leidžia bei gali kvėpuoti tau į virpantį kaklą savo esenciją prisotintą jausmų kurie niekada neturėjo teisės paliest tavo beveidės sielos ir šaltų pirštų naktimis dažnai galvoju apie mirusius ir vis dažniau ir ilgiau šaukiu tamsai kad paliktų mane kad nustotų melstis prie mano tuščios lovos ir eitų ieškot ramybės į svetimas plynes nebenoriu kad ji išklausytų rašau ant sienų kad išprotėjau kad jau negaliu ir nenoriu taip tyliai skrist vis žemyn žemyn kol neliks manęs ir kol nieko neliks nes žemai tik veržiantys pančiai nes žemai tik laukiniai mustangai nes žemai tik mirusios nuotakos ir tušti nuodų buteliai nes ten jie niekada nebus o ir aš ne auksinė tamsoje nešviečiantis skraidantis objektas tiesiantis žalian dangun rankas nuo saulės įkaitintas nuo vėjo sustirusias nuo bemiegių naktų nudžiuvusias

paskolink man lašą degančio kūno

gal prisikėlus angelu tau į rankas nukrisiu

o gal tik žemėm ant leidžiamo karsto

[Albinas Keleris]