tęskis, tęskis, naktie, Tavo sniegas byrės už uralo

negaliu, vis dar negaliu patikėt, kad lyg niežą kasdien vis prisimenu. kad kasdien vis mąstau apie tas tris sekundes kai išlįsi iš mano atminties kertės vis kitoks nei jau buvai. šratinukų medžioklė - tik taip bepavadinsi.
aš tikiuosi ir slystu tavo pirštais lyg dešimtį kartų tampytos stygos. lig šiol juk taip dar nebuvo. ir man keista. ir man baisu. nes juk aš čia. ir nejudėsiu. nepajudėsiu nė per centimetrą, nes matau tavo sielos užkaborius, nes tik iš čia ištiesus ranką galiu pervert tavąjį skruostą ranka.
ji vis ragina ir ragina. o aš rašau. nes realybė pagaliau tapo gal būt geresnė už sapną. ir vėl prasidėjusi nemiga šįkart negąsdina - juk žinau, kad man geriau atsimerkus.

šiandien pirmą kart prisiliečiau prie tos aukštesnės muzikos. mes grojom jo garaže ir aš tik tyliai šypsojausi. ir viskas skambėjo gražiai, o aš tik šypsojaus. ir nuo šiol tegu bus taip. venomis srūva jau ne kraujas, o tik poezija - mano pačios ir marčėno ir putino ir dar kažkieno - ir muzika, ir šilkinių moterų kasos brūkšteli per patį širdies kraštą. būtent per tą vietą, kuri labiausiai skamba.
ir siela ima dainuot.
o ir aš kartais aprimstu.

[norisi lyg ir dar kažką pridėt

tik bijau, 

kad padauginsiu]