atstu

varvančios, byrančios, bemiegės migdomos naktys pro mano pirštus slystančios, mano žingsnius atkartojančios. vėl eilutės. vėjas dar niekad nebuvo toks stiprus, toks aiškus, gaivus iš tos pusės kur jūros neužstoja horizontas, kas, kad už šimto mylių pradingusios.
kraujas pagaliau įšilo.
metas skleist sparnus.

užsimerk

tai pats dievas

ant mūsų spjaudo

palaiminti

palaiminti

narai savo

sielose skęstantys