išskleisk parašiutą. išsidžiovink kurmiuką ir valgyk kaip guminuką. nesvarbu nei laikas nei vieta. tarp tavo pirštų mano karma jau neria tolyn.

kai pagaliau imi ir sulauki gyvenime pamestos sielos ir dangaus jungties imi sumautai džiaugtis ir traškėti visomis sijomis perpus. vėl aidi tylūs varpai į mano grindis belsdamiesi iš Ten, žemiau, tik aš jau tyliu. tik aš jau šypsodama tylėsiu. iškalbėsiu. ir kas. ir kas. ir kas.
i r  k a s
visi vyno buteliai išmesti, tik gatvės vis dar paklydusios. naktys tipena stuburu ir dar kažkuo, šviesios ir neliečiamos. drugiai, drugiai, drugiai mane gelbsti. ir lietūs. lietūs, virš visko, lietūs. tereikia šimtąkart pakartoti vis kitą jausmą saulei kylant, sapnams daužant sienas ir veržiantis pro stogą į tą erdvę, kurioj jau apsistojau.
išgelbėta.
i š g e l b ė t a
girdit?

matyt, dar niekas nejuto tiek arbatos skonio kaip aš. jūs turite savo kalbas, o aš tik alsuojančią gyvenimu nugarą ir žingsnius tyliuose namuose visiems miegant. vis dar krenta nuo stogo koncentruoto jausmo prisisprogusios sielos. vis dar jaučiu tą la į kurią subėga visos mintys.
d i e n a  p o  d i e n o s
kol neliks nė vienos minties.
k o l  n i e k o  n e l i k s.