maktub

mano tylos lėtai sninga kunigams ant pečių. jų koridoriai pilni iki viršelių išdegusių knygų. visos kadais išvaduotos sielos glaudžiasi tai po vargonais, tai po purvinais balkonais - tyros, nesuteptos suteptų minčių vertos skaistyklos kampai. ir kas iš to, jei aplink - šimtai bejausmių kanalų, su šimtais bejausmių veidų. jei žinai, kad tikrovei užtektų tik vieno. as if - tylintys traukiniai gieda vis dar alsuojančią goodbye norma jean, o tu žvelgi į savo mėlio atspindį baloj ir matai dalį jos savyje. matai save joje.
mes esam vienis.
prakeiktas, laukiantis, byrantis vienis. mėlis.
kažkas.
ir jei dabar pagaliau iš dagaus nukristų kometa, ir pribaigtų mane, ir pribaigtų visus, juokčiaus į akis visatai. na tai, kas, kad mes nieko neturim. kad mūsų namai - po dangum, po skylėtom kepurėm. kad kartas nuo karto mes - dvasios našlaičiai.
maktub, - jis paima mano ranką ir vedasi per dykumą.
o aš vis einu ir einu neatsisukdama.
tikiu ir pasitikiu.
tikiu.

aš į tavo akis kaip į dangų

kaip į mėlyną dangų žiūriu