check check check sound-check check one two

tokiomis dienomis atsibundi, ir jau nebepikta, kad šitaip, kad vis dar gyvas. juk būna, kai šypsantis įskausta riešai ir prie kaklo vis dar jauti kabantį fotoaparatą o batus miegant ant kojų. kai grįžęs sulauki laukto laiško iš to miesto, iš kurio ir grįžai po dvejeto dienų lyg sapno, lyg svajonės ir įkvepi lyg "p.s." pridėtų mėtų. kai suryji žodžius ir vedžioji naujus apie obuolius ir krentančias kriaušes ir medį visatos plaukuos į tave iš aukščiau nei aukštai bežiūrintį. kai supranti, jog šiek tiek pavėlavai, bet ir gerai.
gerai, nes jau gera.
kai kartoji tą patį sakinį, nes daugiau nebemoki, kai vis verčias per gerklas tas "keista, kaip dieviškai keista" o tu jau rytoj pamatysi, ar kas išaugo iš tavo akių ir širdies. kai prisižadi kitąkart pasisveikint su Vilniaus dvasia ir garbanotu žmogum benamiu kuris mėgsta vaišintis kava. kai supranti, jog dar nieko šitaip nemylėjai ir niekas taip nemylėjo tavęs. ir jauti dėkingumą, kad pagaliau dabar. kad tai jau čia, o ir pats stebūklingas. kai ji šypsosi ir veda tave į senas ir kitų šimtą kartų būvotas vietas ir dar kapines ir meldiesi, kad nepamestumei kojų, nes šitaip dar niekad nebuvo. nes šitaip gyvent tik pradėjai. nes esi geras žmogus. pagaliau.
nes išmokai jau visą elizai. nes jau nereikia klausti pourquoi.
nes, štai, šypsaisi sau, ir dėkoji.
šypsais ir dėkoji, kad taip.
nes jau nebegali būt geriau.