visos ponios tokios. aš galėčiau nukirsti joms rankas, tik kad pati jau be pirštukų. nebegaliu net groti, net rašyti, kartais galvoti nesiseka. nes "jei ne tu, tai kam man rankos" - paklausčiau. nes jei ne tu, manęs gal iš viso nebūtų. o gal.
žinau tik tiek, kad noriu keltis anksti. noriu eiti ir gal fotografuoti, bet greičiau eiti ten, kur kažkada radom skeletą. kurio dabar jau neberasiu. greičiausiai jo vietoje užsidegsiu tą nematomą minties cigaretę, kurią visada rūkau, nes tikrosioms "blauzdos per skystos", nes tikrosioms virvėms kaklas per silpnas. juk aš kaliu šitoj belangėj visą šimtmetį, rodos, jau turėčiau būti pripratus prie dryžių, jei ne ant odos, tai bent ant kaklo ar marškinių, kurių nebenešioju.
laukiu ateinant žiemos, tada keistą sumaištį galvoj ir Joje, kurios egzistavimą esu linkusi neigti, galėčiau pateisinti tiesiog šaltu metų laiku. nes "jei ne tu, tai kam man rankos". jei ne tu, jei ne tu, jei ne tu... tada, matyt, aš.
štai kalbu su savim. kartais paklausiu savęs kaip laikausi. kartais atsakau, kad gerai.
matyt ryte atsibudau. pradžia gera.
nes ruduo - tai toks metas, kai visko nori, nors, matyt, nieko iš tikrųjų nereikia.
nes imi ir atrandi savo vaiduoklių traukinį ir tiesiog sėdiesi į jį, arba leki paskui, kad tik suspėtum į tą paskutinį, bedulkantį vagoną. nes ima ir pradeda atrodyt, kad rankos - skirtos visiškai ne tam, kam atrodė.
velniop rankas.
velniop ir kojas.
neperskaityta nė žodžio. neparašyta nė eilutės. išminta šimtas takų. nė karto neužbrauktas žodis metaliniame mirguliuojančiame ekrane. statiškai. makabriškai. krentant lapams visata įmanytų tave užhipnotizuoti. iki galo, iki pradžios, ir imtum ir užsinorėtum pamatyti kalnus, arba tiesiog arbatos ir koldūnų. nes štai jau imi ir supranti, kam tos rankos. ir imi ir supranti, kad jas imi ir naudoji pagal imamą ir naudojamą paskirtį.
ir velniop jas.
velniop ir kojas.
žinau tik tiek, kad noriu keltis anksti. noriu eiti ir gal fotografuoti, bet greičiau eiti ten, kur kažkada radom skeletą. kurio dabar jau neberasiu. greičiausiai jo vietoje užsidegsiu tą nematomą minties cigaretę, kurią visada rūkau, nes tikrosioms "blauzdos per skystos", nes tikrosioms virvėms kaklas per silpnas. juk aš kaliu šitoj belangėj visą šimtmetį, rodos, jau turėčiau būti pripratus prie dryžių, jei ne ant odos, tai bent ant kaklo ar marškinių, kurių nebenešioju.
laukiu ateinant žiemos, tada keistą sumaištį galvoj ir Joje, kurios egzistavimą esu linkusi neigti, galėčiau pateisinti tiesiog šaltu metų laiku. nes "jei ne tu, tai kam man rankos". jei ne tu, jei ne tu, jei ne tu... tada, matyt, aš.
štai kalbu su savim. kartais paklausiu savęs kaip laikausi. kartais atsakau, kad gerai.
matyt ryte atsibudau. pradžia gera.
nes ruduo - tai toks metas, kai visko nori, nors, matyt, nieko iš tikrųjų nereikia.
nes imi ir atrandi savo vaiduoklių traukinį ir tiesiog sėdiesi į jį, arba leki paskui, kad tik suspėtum į tą paskutinį, bedulkantį vagoną. nes ima ir pradeda atrodyt, kad rankos - skirtos visiškai ne tam, kam atrodė.
velniop rankas.
velniop ir kojas.
neperskaityta nė žodžio. neparašyta nė eilutės. išminta šimtas takų. nė karto neužbrauktas žodis metaliniame mirguliuojančiame ekrane. statiškai. makabriškai. krentant lapams visata įmanytų tave užhipnotizuoti. iki galo, iki pradžios, ir imtum ir užsinorėtum pamatyti kalnus, arba tiesiog arbatos ir koldūnų. nes štai jau imi ir supranti, kam tos rankos. ir imi ir supranti, kad jas imi ir naudoji pagal imamą ir naudojamą paskirtį.
ir velniop jas.
velniop ir kojas.
Komentarai