vokai

šitaip keltis ketvirtąją - prakeiktąją - valandą ryto, trintis veidu į žolę negyvuose stadionuose, melstis ir tikėti, ir gerti kavą be cukraus. nes dabar jau viskas - saldu ir be jo. tirpsta gyvenimas su lygiai alsuojančia gyvye, be barbarų ar vynuogių aromato. ak, nereikėjo išpilti vyno tiesiai į kriauklę mirusioms kambarinėms žuvelėms. ak, nereikėjo palikti butelio su keista etikete tiesiog ant stalo, nes šiąnakt galėjau rašyti laiškus butelyje, šiąnakt galėjau verkti ir džiaugtis ir dar šimtą kartų galėjau.
nes einu, iš girgžda lapai po kojomis.
nes žengiu, ir jaučiu, kad dar trūksta.
nes žinau, pagaliau imu ir sužinau, ko.

viso to nereikėjo. nei svetimo megztinio ilgomis rankovėmis, nei beprasmių šnekų, nei užuominos į visatos prasmę ar tik singuliariumus. tenorėjau daug žvakių, tamsos ir stiklainio drugių, kuriuos galėčiau šildyt sustabarėjusiais pirštais ir pro pravirą langą paleisti į naktį. norėjau, kad jie kalentų sparneliais į stiklą, norėjau ugnies danguje, į kurią jie bandytų įskristi, kurios jie niekada taip ir nepasiektų.
nes auginti drugius - gera.
nes kažką auginti viduj ar prie šono - kartu ir saldu.
nes man tyliai tyliai viduje kirba mintis, ar žolė ima augti - šitaip dar niekada nebuvau.


becukriškai saldžiai