aš išplečiu prištus lyg paukščio išskleistose rankose ir sukrentu į tavo akis.
paskui pati ant skruostų vedžioju ašarų takus, sustumiu jūros vandenį atgal.
nes šitaip negalima elgtis su angelais, spoksančiais į dūzgiantį saulėtekį.
nes šitaip negalima elgtis su tais, kurių veido dar nelietei užsimerkus, kuriems netylėjai sėdint prie mažo prūdelio šaižiai temstant.
nes šitaip negalima elgtis su tais, su kuriais visa tai jau išgyventa.

ak, aš vėl imu tilti.

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

gimme shelter