mano saujoj dūzgia bitės

kątik grįžusi iš tylos ir oazės mintims.
ak, aš jus apkabinčiau, ir apkabinsiu, ypač tuos, kuriuos labai labai myliu.
ištiesiu ranką, ir tu tolsti, tolsti, tolsti, nors ir rodžiau į dangų pirštu.
nors negaliu net to piršto pakrutinti, kad ką nors pakeisčiau.
ak, ir ką, nieko, nieko nieko.
sėdžiu, šypsausi, tyliu. ir jei pabėgsi vien dėl to, kad šypsausi, pabėk dabar.
nes pasiilgau tų vakarų su išmindytais keliais, su baigiančiomis išsekti kalbomis.
nes pasiilgau, ak, pasiilgau pasakyti, jog pasiilgau, vos vieną kartą kartoto.
nebebijau, tik nejudinu nė piršto.

padaryta pirmoji gyvenime avarija.
pirmą kartą galinėtasi su ipykusiu avinu.
melstasi už musę, besiplakančią į stiklą.
mytėta, grota, kalbėta, dirbta, valgyta susiėmus dvasia už rankų.
tylėta po valandą kasnakt, susėdus žvakės šviesoje, bijant sukelti garsą,
skusta bulves su keistomis dainomis.
ak, mieloji mano, mieloji, žinau, jog žinot, jog tai jums - aš laukiu, laukiu tos akimirkos, kai išlipsiu jūsų Mieste. nes išlipsiu, vos po keleto savaičių.

vėl pradėta nuo pradžių.
laukiu.
laukiu, kol pravers duris ir galėsiu ištiesusi rankas apkabinti, vieną iš nedaugelio kartų.

ir pabėgti.
taip, kad nesurastų.