"Dunkst... Dunkst. Dunkst. Dangus iki kaulo užgyja." [M.B.]

nebesugebu gauti, tik duoti, duoti duoti. gal kitaip ir nenoriu.
brūžinu keistą people are strange, nes they really are
laikau burnoje karštą bulvę, už dvidešimtį litų gautą pamoką tausoju ir saugau.
nesimeldžiu, ne, tik galvoju, kad niekada neparašysiu nieko panašaus į "dangus iki kaulo užgyja"
kad nenupaišysiu kažko, kas dar nenupaišyta
nepasakysiu, nepadarysiu nieko kito, apart štai šito būvio.
baigiantis, lėtai pianinu skambant mano antrąjai dešimčiai bijau, kad nieko, apart šito visko, šios akimirkos, nenuveiksiu. nes gali turėti juodą elektrinę gitarą, gali turėti pilnas lentynas knygų, ir neturėti Minties, neturėti jokio egzistencijos tikslo, kurį tau būtų užbrėžęs dievas, moira, ar bet kas kitas. nes norisi, kad kas nors kartais imtų ir už rankos pavedėtų keistu keliu, kurį pats pasirinkai. nes baisu neturėti kur skristi. baisu, jei skrendi ne į tą pusę, jei jėgos jau baigiasi, o sielos namai vis dar tušti, su vos keliomis klaidžiojančiomis būtybėmis, kurios retkarčiais apkabina.
bet mes ne kvailiai. mes linguojam į taktą, su beveidėm galvom, šnypščiančiais statiškais monitoriais, pypiančiomis televizijos programomis ir spalvotais pačių nusimegztais sparnais į šiaurę ar Uralą žvelgdami. nes vėjas visada gaivesnis iš tos pusės, kur jūros neriboja horizontas. nes kaip rašė Rembo (štai ir velniop kiekvieną besielį poetą), "amžinybė - tai saulės ir jūros jungtis". tai saulės ir jūros jungtis, tai saulės ir jūros jungtis visoje manyje, nešvytinčioje, bet fotonus sulaikančioj juodojoj skylėj.
ha, ak, tuomet aš juk kažkada turėjau būti žvaigždė pakibusi kažkur virš Šartro ir Paryžiaus.

P.S. o aš šoku tango.
kartais jis per daug įsijaučia į vaidmenį ir pasuka taip, jog neišlaikau pusiausvyros.
bet taip netgi geriau.
jau jaučiu ryškiai raudonų lūpų dažų skonį.
                                                               vyną.
                                                                       eifelio bokšto šešėlį.