viso pasaulio gyvybės užtrauktukai
sakai, esu tamsus poetas ir tegul
esu pūliuojančiais ir kruvinais dantim
šviesus alus, po to tamsus alus
jei nori, užsigerk manim
ir man kartu, ak, kartu šitai. tas keistas dualizmas lendantis per smegenis, akys žolėje, veidas žolėje, tavo galva žolėje, plaukai prie visatos plaukų, besistiebiantys, bekylantys mano vaizduotėje statiškai, keistai, su daugybe nereikalingų rankų aplinkui. aš šoku, šoku tau į veną ir leidžiuosi pasroviui, iš pliuso į pliusą. nes mes vienodi poliai, atrodo, ligi skausmo vienodi.
šita simbiozė, šitas mūsų dualizmas šlykštus, koktus. ak, jei tik galėčiau viską pasukti aukštyn kojomis. tuomet mudu prasilenktumėm skirtingose sferose, danguj ir žemėj, prasilenktumėm kaip dar neikas kitas nebuvo prasilenkę.
nieko neprarasta, nieko neatrasta, gal net išpūsta šimtai valandų beprasmio nemiego ir tavo plaukų žolėje, tavęs žolėje, blakstienų visatos plaukų gelmėj nusisukančių. užsimerkiu, nebelaukiu, ak - man niekad nereikėjo laukti. nes šis dualizmas šlykštus. nes šis būvis mane veda iš proto, kiekvieną mielą dienelę, ligi pat galo, rodos, ligi pradžių pradžios.
spaudau klavišus, jau negalvoju. dabar jau aš nusuku savo blakstienas į kitą pusę. dabar prasilenkiam kitose sferose.
nes nemiego naktys išseko.
nes viskas išseko.
net tu.
esu pūliuojančiais ir kruvinais dantim
šviesus alus, po to tamsus alus
jei nori, užsigerk manim
[S.P. 1995]
ir man kartu, ak, kartu šitai. tas keistas dualizmas lendantis per smegenis, akys žolėje, veidas žolėje, tavo galva žolėje, plaukai prie visatos plaukų, besistiebiantys, bekylantys mano vaizduotėje statiškai, keistai, su daugybe nereikalingų rankų aplinkui. aš šoku, šoku tau į veną ir leidžiuosi pasroviui, iš pliuso į pliusą. nes mes vienodi poliai, atrodo, ligi skausmo vienodi.
šita simbiozė, šitas mūsų dualizmas šlykštus, koktus. ak, jei tik galėčiau viską pasukti aukštyn kojomis. tuomet mudu prasilenktumėm skirtingose sferose, danguj ir žemėj, prasilenktumėm kaip dar neikas kitas nebuvo prasilenkę.
nieko neprarasta, nieko neatrasta, gal net išpūsta šimtai valandų beprasmio nemiego ir tavo plaukų žolėje, tavęs žolėje, blakstienų visatos plaukų gelmėj nusisukančių. užsimerkiu, nebelaukiu, ak - man niekad nereikėjo laukti. nes šis dualizmas šlykštus. nes šis būvis mane veda iš proto, kiekvieną mielą dienelę, ligi pat galo, rodos, ligi pradžių pradžios.
spaudau klavišus, jau negalvoju. dabar jau aš nusuku savo blakstienas į kitą pusę. dabar prasilenkiam kitose sferose.
nes nemiego naktys išseko.
nes viskas išseko.
net tu.
Komentarai