the way to steel tomorrow

aš nebeturiu teisės sakyti, kad ieškau.
nebeturiu teisės klausti what if?
galiu, bet nebenoriu, ne ne ne neee.
visi stogai nugaravę, visos dienos praėję, tik kažko dar grežiojuos.
ak, tai kenksminga jausmams ir gležnam mano protui.
na, ne gležnam. skystapročiams protauti ne gležna.
aš grežiojuosi į tą dešinę, kvailą dešinę.
visada, ir tik ten. nebegaliu laukti, bet vis dar tikiuos, kad baigsis tai pat ūmai, kaip ir prasidėjo. nes nežinau, iki ko mane gali privesti laukiantys naujųjų metų fejerverkai, į kuriuos nepakelsiu akių. greičiausiai tik kulniuosiu tenai, kur galbūt, jei būsiu labai gera, bus kažkas kitas. galbūt, jei nenustosiu laukti, o šitaip norėčiau.
nebeturiu teisės sakyti, jog nuo manęs niekas nebepriklauso.
kas rytą tepuosi ant duonos tą "niekas nepriklauso", nors gal vien tik aš ir esu kalta, kad šitaip.
nes nemoku šypsotis, kalbėti, ak, nemoku, niekada tinkamai nemokėjau.
kaipgi aš šitaip, kaipgi aš...
ak.
viską į du juodus lagaminus iš palėpės. kiekvieną sąkinį, kiekvieną pasiilgtą dieną. nes neturiu teisės laukti, ilgėtis, šnabždėti per miegus. neturiu teisės sakyti nuo manęs niekas nepriklauso. neturiu teisės atsiriekti kažko daugiau, negu tik žvilgsnio į dešinę.


dabar tik į dvidešimtųjų Paryžių.
į dailininką dešinėje ilgais baltais pirštais.