space monkey

dabar man aišku, kad laukti nebereikia.
pakankamai aišku, kad nebereikia ir sėdėti nepažįstamųjų tarpe apsimetant beprote vien dėl to, jog vilki tramdomuosius. nereikia leistis apkabinamai pirmąkart jaučiamų šlykščių rankų, reikia bėgti nuo jų daugiau kartų negu bėgau, reikia rūkyti daugiau cigarečių, nei tąnakt rūkiau. reikia paleisti plaukti pasroviui daugiau batų baseine, negu paleidau. reikia paleisti daugiau, negu kada prie savęs turėjau.
reikia tiesiog išmokti gyventi toliau.



teleportuojuosi į  rytojų kaip mėlyna avis, kurią mačiau sapne.
susirenku visus prakeiktus pusmiegius rūkus, susikišu žemėm sau į akis - iš jų tįsta tulžis ir raudonas temperatūros siūlelis. ir koktumas, koktumas, virš visko.
sakyčiau daugiau niekada, bet juk žinau, jog ne.
kurpiu planą.
laukiu kito vakaro, vieno iš tiekos nedaugelio, kai mano rankos nebekvėpės jauno smuikininko kvepalais, kai nebūsiu dvi valandas šokusi keisto tango, kai nebūsiu spoksojusi į pavandenijusias akis su tikra-apsimestine aistra, kai nerėkausiu, kaip myliu savo drovų ir aistringą juodaplaukį bernužėlį, nes ak, myliu.
laukiu to vakaro, kai jau bus bepigu.
tebūnie - šiandien. rytoj. už savaitės, pusmečio, gal metų.
dabar tuščias butelis jau pripildytas pasiryžimo ir keisto žinojimo, kad jis tylės.
kesito žinojimo, jog po to laukiamo vakaro nebeištarsiu nė žodžio. nes bus pasakyta, padaryta viskas, ką galėjau. jau ir dabar - padaryta.
todėl sakau, kad nebekartosiu.
todėl einu šimtąjį kartą išsiskalbti sielos, kurioje dar liko mėlynų baltaodžio nepažįstamojo nuodų.
tiesiai iš prakeiktos, mėlynos kaip visi vandenynai, kaip žmogaus liūdesys, venos.