pašlovink kaip auką nemarų žirnelį

valso ritmu
kalėdos ir raudonas kaspinas ant rankų
juk jis keliaus į plaukus
ar tavo sesuo jį rišdama būtų pagalvojusi...?
ne, nemanau
juk tu irgi nemanei
nes tau manyti ir nereikia.
gal niekada nereikėjo.

juk senos vienuolės taip pat degina savo liemenėlių deformuotas krūtis prieš svilinančią dievo saulę. juk mes visi šitaip elgiamės. kaip rašė R. M. - "pripučiamos lėlės tyruose". argi ne mes? argi ne mūsų harmonijos-chaoso teorija, o iš tikrųjų tik vienybė (ši sąvoka arčiau vienatvės negu bendrumo) tyvuliuojanti kažkur už pusiaujo.
ji pasakojo, jog kažkas gyvena ekvadore, kad kažkas valgo saulę kas kartą įlipdamas į baseiną, kad paliečia žmonos kaklą jai miegant ir šnibžda tylius žodžus į sūnaus ausį šiam būnant toli toli europoje. ji taip pat kalbėjo apie mano išradimus, mano nudegusius nuo atviros liepsnos plaukus, mano pražilusią galvą, mano ausis, kenčiančias nuo ausies kaušelių hipertrichozės.
na          tai           va
na          ir            kas


aš juk žinau, ką paskytum, pamatęs mane štai šitokią. nekartotum mano vardo, kas kad jau šimtąjį kart. juk tu ne garšva, aš ne elena, mes tiesiog gyvenam pagal purvinus būties dėsnius, laukdami, tikėdamiesi nieko arba visko, bet greičiau nieko. mes juk linksam prie nieko, nes nieko visada buvo daugiau. niekas yra nebūtis, kuri privaloma taip pat aiškiai ir suprantamai, kaip ir pati egzistencija, kaip ir pats buvimas.
tad be tylos nebūtų nieko, be nieko nebūtų būties, be būties - mūsų, be mūsų chaoso-harmonijos teorijos. nekas nebeskirstytų pasaulio į gerą ir blogą, į šiltą ir šaltą ir - pokšt - galas viskam, ne tik man. nes chaosas ir harmonija - tai tas pat.
po galais, vis tiek tas pat.

raudoną kaspiną rišu į plaukus.
atleisk, Prometėjau
            Poseidonai
            Ikarai
atleisk,