nes Tu esi jūra.

atrodo, atsirandu. vėl.
po truputį grįžta laikas.
pagaliau, pagaliau dirbu. pagaliau susiprotėjo mano makabriškos smegenys (gal)
ta proga dedu į šalį stepių vilką ir leidžiu sau nuklyst į Tave mintimis.

jis sakė, padės. jis ir padeda. ak, šitaip būt pasiilgus žmogaus ir pajust tai tik tą akimirką, kai jis nebepaduoda tau rankos, kaip visad, o apkabina ir šypsosi. jis sakė, jog iš šios istorijos išeitų nuostabi knyga, ir liepė man rašyti. galiausiai aš ir rašau, tik ne knygas, viso labo istorijas ant eiliuoto popieriaus.
štai ir vėl pradedu.

nepaisant to, jog pamirštu kvėpuoti ir laiku nusiųsti dovanas,
                    jog kartais padauginu liūdesio ir vietoj trumpo šlakelio geriu tiesiai iš butelio,
                    jog pažadėjau sau parašyti bene trejetą laiškų,
vis dar jaučiuosi išmesta į krantą paklydėlė.

man juk nereikėtų čia šito rašyt.
tai tiesiog per daug paprasta.